Aktyvumo ir dėmesio sutrikimai

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimai

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD) – yra hiperkinetinis elgesio sutrikimas, kuris yra priskiriamas elgesio sutrikimų kategorijai. Šio sutrikimo, kurio pirmi požymiai pasireiškia vaikystėje. Toks vaikas yra ypatingai judrus (hiperaktyvus),  impuulsyvus, išsbilaškęs, sunkiai susikaupia. Visa tai trukdo mokytis ir prisitaikyti vaiko socialinėje aplinkoje. Manoma, kad tai vienas iš dažniausiai pasitaikančių ir sunkiausių vaikų bei paauglių elgesio sutrikimų. Šis elgesio sutrikimas nėra retas  ir yra nustatomas 3 – 11 proc. vaikų. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimus gali komplikuoti ir  kiti psichikos sutrikimai: prieštaraujančio neklusnumo ir asocialaus elgesio sutrikimai, narkomanija, depresija, nerimo sutrikimas.

ADHD yra skirstomas pagal šiuos aktyvumo ir dėmesio sutrikimo tipus:

  • Hiperaktyvus – motorinio hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai
  • Nedėmesingas – dėmesio išlaikymo sutrikimai
  • Mišrus tipas – dėmesio ir aktyvumo simptomai
Etiologija

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimui atsirasti turi įtakos  tiek biologiniai, tiek ir aplinkos veiksniai.

Iš biologinių veiksnių svarbiausi yra šie:

  • vaiko temperamentas, turintis reikšmės formuojantis jo asmenybei
  • genetinis paveldėjimas (80-90 proc. identiškų dvynių porų esant vienam dvyniui hiperaktyviam, hiperaktyvus yra ir kitas dvynys)
  • smegenų pakenkimai nėštumo laikotarpiu ar smegenų traumos gimdymo metu, kada yra pakenkiamos tam tikros su aktyvumu ir dėmesiu susijusios smegenų struktūros

Rekšmingiausi aplinkos veiksniai yra šie:

  • šeimoje patiriamas stresas
  • sunkumai mokantis
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo požymiai
  • Nedėmesingumas – nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, užbaigti pradėtą darbą
  • Hiperaktyvumas – bėgiojimas, vaikas sunkiai nusėdi vienoje vietoje, triukšmavimas, įkyrus elgesys;
  • Impulsyvumas – nesugebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti to ką nori padaryti
  • Išsiblaškymas – lengvai atitraukiamas  ir sunkiai išlaikomas dėmesys
  • Neatidumas, lengvai ir nerūpestingai daromos klaidos dirbant ar žaidžiant
  • Užmaršumas
  • Emociniai protrūkiai
  • „Šokinėjimas“ nuo vienos minties link kitos
  • Lengvai  susierzinama
  • Pastovus atidėliojimas, nesugebėjimas pradėti kokio nors darbo, vengiama susikaupimo reikalaujančių užduočių
Diagnostikos principai

Kad būtų galima teigti, jog yra dėmesio sutrikimas turi būti bent šeši iš minėtų simptomų, trunkantys mažiausiai šešis mėnesius ir viršijantys to amžiaus vaikams būdingo elgesio ribas.

Hiperaktyvumo sutrikimą rodo

  • bėgiojimas ir perdėtas laipiojimas ant daiktų;
  • triukšmavimas ir nesugebėjimas ramiai užsiimti veikla;
  • neišsėdėjimas reikiamo laiko (pvz., hiperaktyvus vaikas per anksti išeina iš pamokos ir pan.);
  • nerimastingumas, muistymasis sėdint.

Norint teigti, jog yra hiperaktyvumo sutrikimas turi būti bent trys iš minėtų simptomų, trunkantys mažiausiai šešis mėnesius ir viršijantys to amžiaus vaikams būdingo elgesio ribas.

Impulsyvumo sutrikimą rodo

  • atsakymas ankščiau, nei išklausomas klausimas
  • negalėjimas laukti eilėje ar sulaukti savo eilės žaidžiant
  • kišimasis į svetimus pokalbius
  • per didelis plepumas nepaisant socialinių apribojimų

Norint teigti, jog yra impulsyvumo sutrikimas turi būti bent vienas iš šių simptomų, trunkantis mažiausiai šešis mėnesius ir viršijantis to amžiaus vaikams būdingo elgesio ribas.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turi diagnozuoti gydytojas specialistas: vaikų arba suaugusiųjų psichiatras arba pediatras. Diagnozės nustatymui yra svarbūs ir kitų specialistų (pvz., psichologo, logopedo, mokytojo ir kt.) vertinimai.

Diferencinė diagnostika

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą yra būtina diferencijuoti kitomis psichinėmis ligomis:

  • autizmu ( tada vaikas turi kalbėjimo ir supratimo problemų)
  • obsesiniu kompulsiniu sutrikimu ( tam tikros veiklos ar ritualų kartojimas neleidžia imtis kitos veiklos)
  •  ilgalaikiais miego sutrikimais (jie sąlygoja dėmesio sukaupimo problemas)
  • regėjimo ar klausos problemoms
Gydymo princpai

Gydant šį susirgimą yra būtinas gydytojo, vaiko tėvų bei  mokytojų bendradarbiavimas.

Tėvams yra rekomenduojama taikyti šias  priemones

  • Namuose sukurti tam tikrą dienos rėžimą  vaikui  ( nustatomas kasdieninis laikas – pietavimo, namų darbų ruošimo, ėjimo miegoti laiko nustatymas ir pan.)
  • Būtina išmokti kiekvieną konkrečią užduoti išaiškinti vaikui
  • ruošiant pamokas yra būtina pašalinti bet kokiustrikdžius (pvz., draudžiama ruošti namų darbus prie įjungto televizoriaus )
  • Su vaiku yra būtina dirbti papildomai, atliekant tam tikras programas dėmesiui išlaikyti. Vaikus būtina girti ir skatinti atlikus darbą gerai.

Esant tikram aktyvumo ir dėmesio sutrikimui, kartais yra skiriamas medikamentinis gydymas (efektyvus yra gydymas psichostimuliatoriais , pvz., Ritalinu,). Gydant aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, svarbi psichoterapija: kognityvinė terapija, individuali psichoterapija ir kiti metodai.

Prognozė

Dauguma vaikų su šiuo sutrikimu jį  išauga. Maždaug pusė aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turėjusių vaikų, suaugę gyvena normaliai, bet likusiesiems elgesio problemų neretai išlieka visą gyvenimą. Jiems vėliau neretai pasireiškia depresija, dirglumas, dėmesio sutrikimai,j ų elgesys būna antisocialus.

Daugiau skaitykite

Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *