Augalas –Aukštasis ailantas
Šeima – Simarubiniai ( Simaroubaceae) Augalo aprašymas
Aukštasis ailantas yra labai aukštas, didelį šešėlį metantis lapuotis medis. Ailantas atkeliavęs iš Azijos. Natūralios jo augimvietės yra šiaurės rytų ir centrinėje Kinijoje bei Taivane. Į Europą jis buvo įvežtas XVIII amžiuje. Šiuo metu ailantas auga Europoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV. Aukštieji ailantai išauga iki 17-27 m. Jų kamieno skersmuo siekia 1 m. Lapai sudėtiniai, 30-90 cm ilgio, su 10-41 lapeliu. Lapeliai kiaušiniški, priešiniai 5-18 cm ilgio, 2,5-5 cm pločio. Žiedai smulkūs, auga ant 50 cm ilgio šakelių, gelsvi, sudaryti iš 5 vainiklapių.Ailantas auga greitai, dauginamas iš sėklų. Yra atsparus oro užterštumui.
Gydomosios ailanto žievės savybės buvo pastebėtos tik XIX amžiaus viduryjePrancūzijoje.
Naudojamos augalo dalys
Gydymo tikslais yra vartojama šviežia arba džiovinta ailanto žievė.
Veikliosios medžiagos
Ailanto žievėje yra aliejinių medžiagų, eterinių aliejų, dervų, oksalicnės rūgšties. Taip pat gali būti jog žievėje yra alkaloidų ir glikozidų.
Naudojimas medicinoje
Šviežia ir džiovinta ailanto žievė sukelia vėmimą, skatina gleivių gamybą, varo kirminus. Anksčiau ji buvo naudojama dizenterijos, viduriavimo, astmos, epilepsijos ir tachikardijos gydymui. Nuovirai naudoti plovimams esant gonorėjai ir leukorėjai.
Ailanto preparatai būdavo nemalonaus skonio ir sukeldavo pykinimą, vėmimą ir silpnumą, todėl dabar jau nebenaudojami.
Aukštojo ailanto vartojimo formos
Seniau buvo vartojamos ailanto žievės ištraukos.
Pašalinis aukštojo ailanto poveikis
Ailanto preparatai gali sukelti pykinimą, vėmimą ir bendro silpnumo reiškinius.
Ailanto sąveika su kitais vaistaisAugalas mažai ištyrinėtas, literatūroje duomenų nėra.