Šunobelė dygioji

Augalas – Šunobelė dygioji

Lotyniškas pavadinimas – Rhamnus catharticus

Sinonimai – šunobelė, dygioji šunobelė, neveidėlis, Spina cervina, Cordus. Cervi spina, Matthiolus, Spinus infectoria, Caeselpinus, Spina cervatis, Rhamnus solutivus

Šeima – Šaltekšniniai ( Šunobeliniai,  Rhamnaceae )

Augalo aprašymas

Dygiosios šunobelės yra paplitusios visoje Lietuvoje ir Europoje. Tai labai šakoti , dygliuotomis šakelėmis krūmai.Stiebų  ir senų šakų žievė yra juosva, supleišėjusi, jaunas šakas galima atpažinti iš rausvos blizgančios žievės.  Šunobelės  pumpuraiyra  rudos arba rausvos spalvos.  Jų  lapai kotuoti, priešiniai, elipsiški arba ovaliniai, nusmailėjusiomis viršūnėmis, smulkiai dantytais krašteliais. Viršutinė lapų pusė yra ryškiai žalia, matinė, o apatinėjų pusė yra šviesesnė, plika, su 3-4 poromis lanku išlenktų šoninių gyslų.Šunobelė žydi smulkiais gelsvais žiedais, susitelkusiais po 10-15 puokštėmis  lapų pažastyse. Augalas yra vienalytis, žydi vasaros pradžioje: gegužės-birželio mėnesiais. Šunobelių uogos prinoksta rugpjūčio- rugsėjo mėnesiais. Vaisiai  yra apvalūs, juodis, blizgantys kaulavaisiai. Šunobelės dauginasi sėklomis ir šakninėmis atžalomis. Jos mėgsta augti miškuose, krūmuose, pamiškėse, kalvų šlaituose, paupiuose.  Mėgsta šviesą ir vidutinio drėgnumo derlingus ir kalkingus dirvožemius. Auga labai greitai.

Dygioji šunobelė yra paprastojo šaltekšnio giminaitė, todėl šiuos augalus lengva sumaišyti tarpusavyje. Juos galima astkirti iš dyglių ir žievės. Šunobelės kamieno šakutės baigiasi dygliais, o šaltekšnio žievėje yra aiškiai matomi balti skersiniai brūkšniai arba pilkos dėmės.

Dygioji šunobelė gerai pažįstama europiečiams. Jau 9 amžiuje ji buvo aprašyta anglo-saksų. Čia ji buvo vadinama
Waythorn arba Hartsthorn. 13 amžiaus gydytojai šunobelės vaisius virdavo meduje. Po trijų šimtų metų gydytojas Žeraras siūlė šunobeles virti sultinyje. Šunobelės vienos vartotos retai. Pirmąkart į farmakopėją jos buvo įtrauktos XVI amžiuje- Vokietijoje. 1650 metų Londono Farmakopėjoje jas siūloma vartoti maišant su muskato riešutu, cinamonu, anyžiaus sėklomis ir pistacijų guma.
Šiuo metu gydomaisias tikslais vakarų medikai šunobelę vartoja retai. Daugiau yra naudojama liaudies amatuose, nes šunobelės žievė audinį nudažo rusvai auksine spalva.

Šunobelės auga visoje Europoje, Šiaurės Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Gali augti iki 1200 metrų aukštyje. Vakarų Europoje jas mėgstama auginti gyvatvorėse, nes yra lengva nukarpyti.

Naudojamos augalo dalys

Vaistams vartojami dygiosios šunobelės vaisiai ir džiovinta žievė. Vaisiai yra renkami  jau visiškai sunokę , tai yra  rugsėjo-spalio mėnesiais, be vaiskočių. Jie turi būti džiovinami šiltoje patalpoje arba nekarštoje krosnyje. Išdžiūvę vaisiai yra raukšlėti, blizgantys, be kvapo, salstelėjusio kartaus skonio. Vaisiuose yra antraglikozidų, antrachinonų, flavonoidų, cukraus, pektinų, riebalų, organinių rūgščių, gleivių, dažinių, mineralinių ir kitų medžiagų.

Šunobelės žievės iš karto vartoti vaistams negalima. Ji turi būti džiovinama vienerius metus. Šviežia žievė sukelia vėmimą, tačiau vienerius metus džiovintos žievės vėmimą sukeliantis poveikis yra silpnesnis. Vienok Lietuvoje ji nėra vartojama.

Šunobelės žievė dar ir dabar yra naudojama audeklų dažymui.

Veikliosios medžiagos

Dygiosios šunobelės uogose yra antraglikozidų ir antrachinonų bei vitamino C. Jie dirgina storosios žarnos gleivinę, todėl vaisių nuoviras ir užpilas paleidžia vidurius bei skatina tulžies išsiskyrimą ir nutekėjimą. Juose taip pat yra dervų ir flavonoidų. Antrachinonų glikozidai laisvina vidurius, sukelia storžarnių spazmą ir skatina žarnų peristaltiką, dėl ko iššaukiamas labai stiprus viduriavimas. Šunobelės žievėje taip pat yra frangula- emodino, šesterino, chrizopanolio, ramnosterino, ramnikozido, ramnikogenolio, fluorescuojančio pigmennto ramnofluorino ir kitų geltonų pigmentų.

Šunobelė pradeda veikti tik po 6-10 valandų po jos suvartojimo.

Naudojimas medicinoje

Nuo senų senovės šunobelės buvo vartojamos kaip vidurius laisvinanti priemonė visuose Europos kraštuose. Liaudies medicinoje  vaisiai buvo vartojami užkietėjus viduriams, esant lėtiniams vidurių užkietėjimams. Be to šios vaisius vartojo podagrai, lėtiniam dermatitui gydyti; kaip vėmimą ir diurezę sukeliančius vaistus. Dygiosios šunobelės uogose yra antraglikozidų. Jie dirgina storosios žarnos gleivinę, skatina žarnų peristaltiką, laisvina vidurius ir  skatina tulžies išsiskyrimą. Šis nuoviras gali apdėti ne tik esant vidurių užkietėjimui , bet ir nuo hemorojaus, tiesiosios žarnos skausmų. Šunobelės retai naudojami vieni. Dažniausiai jie yra  vartojami vaitažolių mišiniuose  vidurius laisvinančioms arbatoms gaminti.

Šunobelių žievė šiuo metu nenaudojama. Šunobelių vaisių sultys seniau buvo naudojamos veterinarijoje kaip vidurius laisvinanti priemonė.

Šunobelės vartojimo formos

Yra vartojamos džiovinti šunobelės vaisiai, jų kapsulės, arbatos.

Dozavimas

Kapsulėse gali būti suvartojama 20 iki 30 mg antrachinono gliokozidų ( vadinamų  glucofrangulin A) per dieną. Tačiau būtina rinktis mažiausią veiklią dozę.

Šunobelės tinktūra paprastai yra vartojama po 5 ml vienąkart prieš miegą. Kadangi šunobelės preparatai veikia ne iš karto, o po 6-10 valandų, tai yra patogu, nes tuštinamasi iš ryto.

Vartojant šunobelės preparatus yra būtina gerti nuo6 iki 8 stiklinių skysčių per dieną, taip pat vartoti daug daržovių ir vaisių.

Kad prie šunobelės preparatų nebūtų priprantama, po 8-10 vartojimo dienų, jas būtina nustoti vartoti.

Kai kas siūlo šunobelę vartoti kartu su pipirmėtėmis, kad būtų sumažinti nemalonūs spazmai storojoje žarnoje.

Pašalinis šunobelės  poveikis

•  Šlapimo spalvos pokyčiai  – Vartojant šunobelės preparatus gali pasikeisti šlapimo spalva. Šlapimą šunobelį nudažo tamsiai geltona arba tamsiai raudona spalva. Tai nėra laikoma liga.
•  Pripratimas, hipokalemija – Ilgą laiką vartojant šunobelės preparatus vystosi pripratimas, prarandama daug elektrolitų, ypač kalio, taip pat gali labai susilpnėti storųjų žarnų peristaltiniai judesiai.
•  Inkstų pakenkimas  – Ilgai vartojant šunobelės preparatus galima pakenkti inkstams.
•  Virškinamojo trakto pokyčiai  – Per didelės šunobelės preparatų dozės gali sukelti vėmimą ir pilvo skausmus  bei viduriavimą. Prieš vartojimą būtinai  reikia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Šunobelės sąveika su kitais vaistais– Duomenų nerasta.

Kada šunobelės preparatų vartoti negalima

•  Nėštumas, maitinimas krūtimi, vaikai  – Šunobelės preparatų negali vartoti nėščios ir maitinančios moterys ir vaikai iki 12 metų.
•  Virškinamojo trakto susirgimai  – Šunobelės negalima vartoti esant žarnų obstrukcijai, uždegiminiams virškinamojo trakto susirgimams, viduriavimams, Krono ligai, apendicitui bei pilvo skausmams.
•  Šviežios uogos  -Jokiu būdu negalima valgyti šviežių šunobelės uogų ir vartoti šviežios šunobelės žievės.

Liaudiški receptai su šunobele

Šunobelės uogos vidurių laisvinimui,- taip pat padeda nuo hemorojaus

2 valgomuosius šaukštus susmulkintų ir džiovintų dygliosios šunobelės uogų reikia užpilti stikline (200ml) vandens ir virti ant silpnos ugnies 20min.  Viską nukošti, pripilti išgaravusį vandens kiekį iki pradinio tūrio ir gerti po 1/2 stiklinės prieš 2 miegą.

Šunobelės nutukusiems asmenims, kamuojamiems dusulio

Valgomąjį šaukštą  džiovintų dygiosios šunobelės vaisių, tiek pat juoduogio šeivamedžio žiedų užpilti 1,5 1 stiklinės (300ml) verdančio vandens. Leisti pritraukti, po 30min nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės (100ml) 3 kartus per dieną.