Lėtinis gastritas yra skrandžio gleivinės uždegimas. Tačiau plačiąja prasme gastritu neretai vadinamas ne tik skrandžio gleivinės uždegimas bet ir visi nemalonūs pojūčiai duobutės srityje ar rėmens graužimas. Gastritu šiai dienai yra vadinamas susirgimas kuriam yra būdingas židininiai arba difuniai skrandžio gleivinės pažeidimai. Jis yra nustatomas tik pilnai ištyrus ligonį. Židininis gastritas nustatomas dažniau nei difuzinis gastritas. Neretai liga paliečia ne tik skrandžio gleivinę bet ir dvylikapirštę žarną- kartu būna ir jos gleivinės uždegimas gastroduodenitas. Vaikai gastritu serga žymiai rečiau nei suaugusieji.
Etiologija
1990 metais buvo aptiktas tikrasis skrandžio gleivinės uždegimo sukėlėjas Helicobacter pylori. Tačiau lėtiniam skrandžio uždegimui išsivystyti padeda ir kitos priežastys pvz.netinkami mitybos įpročiai – valgoma netvarkingai, retai, rūkoma, piktnaudžiaujama skrandžio gleivinę dirginančiu maistuir alkoholiu, vartojami nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai. Liga dažniau nustatoma kai dažnai kartojasi ūmus gastritas, kvėpavimo takų infekcijos, vartojami vaistai, yra alergijos reiškinių, burnoje yra infekcijos židinių ir pan. Neretai lėtinis gastritas vargina kelis vienos šeimos asmenys, dėl ko yra galvojama ir apie genetines arba autoimunines šios ligos priežastis. Susirgimą gali išprovokuoti ar jo eigą pabloginti pastovi įtampa darbe, namuose ar mokykloje.
Gastrito klasifikacijaPagal tai, kokie pakitimai buvo nustatyti skrandžio gleivinėje lėtinis gastritas gali būti skirstomas taip
Paviršinis gastritas – skrandžio gleivinė yra paraudusi, skrandžio raukšlės paburkusios, paviršiuje daug gleivių. Tai pradinė lėtinio gastrito stadija.
Hipertrofinis gastritas – jam būdinga skrandžio gleivinės hiperemija, skrandžio raukšlės yra sustorėjusios, pseudopolipai (grindinio simptomas)
Erozinis gastritas – skrandžio gleivinėje būna matoma daug erozijų padengtų pilkomis apnašomis. Dažniausiai nustatomas tiems kas vartoja daug nesteroidinių priešudžegiminių vaistų.
Hemoraginis gastritas – skrandžio gleivinėje gleivinėje būna daug kraujosruvų, o skrandžio ertmėje gali būti kraujo.
Subatrofinis gastritas – skrandžio gleivinė yra išplonėjusi, pilka, lygi. Matoma blizganti gleivinė, pro kurią matyti kraujagyslės. Gleivinės raukšlės būna išsilyginusios. Tiriant histologiškai, iš pradžių nustatoma paviršinis gleivinės pažeidimas, infiltracija, hiperemija, edema, smulkios kraujosruvos. Vėliau po epiteliu susidaro jungiamasis audinys, vėliau ir išsivysto skrandžio gleivinės subatrofija. Skrandžio gleivinės atrofija ir žarnyno ląstelių metaplazija vaikams nustatoma labai retai.
Mišrus gastritas (gastroduodenitas).
Pagal kliniką gastritas gali būti skirstomas ir kitaip. Kliniškai yra patogiau išskirti Neerozinį gastritą ir erozinį bei hemoraginį gastritą. Yra ir kitų gastrito formų ūmus ( streso sukeltas ) gastritas, atrofinis gastritas, paviršinis gastritas, taip pat retos gastrito formos- granuliomatozinis, eozinofilinis ir limfocitinis gastritas.
Neerozinis gastritas
Neerozinis gastritas yra nustatomas palyginus dažnai. 90% yra aptinkamas ir jo sukėlėjas bakterija H. pylori. Šis mikroorganizmas yra atsparus skrandžio sultims ir skrandyje nesukeldamas ligos gali gyventi daugelį metų. Šiuo metu pradedama galvoti, jog šis mikroorganizmas gali būti ir viena iš skrandžio vėžio išsivystymo priežasčių. Šiai dienai yra manoma, jog helikobakterijmis yra užsikrečiama vaikystėje, taip pat galima juo užsikrėsti ir maitinantis viešojo maitinimo vietose. H. pylori 90% aptinkama ir sergant dvylikapirštės žarnos opalige.
Erozinis ir hemoraginis gastritas
Dažniausios priežastys- skrandžio gleivinę dirginančių medžiagų vartojimas – rūkymas, alkoholis, vaistų vartojimas. Gali išsivystyti po chirurginių operacijų, traumų, įtampos ar sergant labai sunkia liga. Nesteroidinių vaistų ( ypač aspirino ) vartojimas didelėmis dozėmis yra viena iš dažniausiai pasitaikančių šio gastrito priežasčių. Šiai dienai manoma, jog vartojant aspiriną mažomis dozėmis- skrandžio opos vystosi retai. Šiam gastritui būdinga anoreksija, skrandžio skausmai, pykinimas ir vėmimas. H.pylori reikšmė šios ligos išsivystymui dar nėra nustatyta.
Stresinis gastritas
Vienas iš rimtų intensyviosios pagalbos skyriuose gydomų ligonių susirgimas. Neretai išsivysto kai ligoniai sunkiai serga kuria nors kita liga. Stresinės opos gali atsirasti netgi po rimtų traumų.
Atrofinis gastritas
Neretai lėtinio gastrito paskutinioji stadiaj, kai visiškai atrofuojasi skrandžio gleivinė. Tai jau gali būti liga, kurios komplikacija gali tapti skrandžio vėžys.
Klinika
Lėtinio gastrito klinika priklauso nuo skrandžio gleivinės pažeidimų vietos, taip pat nuo skrandžio sulčių rūgštingumo bei jų sekrecijos pobūdžio. Pagal savo eigą, liga gali būti latentinės, recidyvuojančios eigos arba monotoninės eigos lėtinis gastritas. Lėtiniai gastritai dažniausiai pūmėja kuriuo nors metų laiku. Ligai būdinga skrandinė dispepsija. Tai yra klinikinis sindromas, kuriam būdinga tai, kad tuo pavalgius atsiranda maudžiančio pobūdžio skausmai, taip pat ir sunkumo ar tempimo, pūtimo jausmas epigastriume. Dažnai kartu būna šleikštulys. Neretai yra atsirūgstama, o kartais ir vemiama. Čiuopiant epigastriumo srityje jaučiamas skausmingumas. Ligai užtrukus, nukenčia bendra ligonių būklė- pradeda vystytis anemija, vargina galvos skausmai, padidėja nuovargis, tampa sunkiau susikaupti. Vaikai ir paaugliai ima prasčiau mokytis. Jei kartu vystosi ir duodenitas – kartu pakenkiama ir dvylikapirštės žarnos gleivinė (gastroduodenitas), atsiranda naktiniai ar alkio skausmai duobutėje, pradeda varginti rėmuo, atsirūgstama rūgščiu turiniu, neretai užkietėja viduriai. Apetitas paprastai neišnysta. Liežuvis būna švarus, be apnašų. Tiriant – Skrandžio sulčių rūgštingumas visose sekrecijos fazėse padidėjęs.
Diagnostikos principai
Lėtinio gastrito diagnozė visada yra nustatoma itk remiantis anamnezės, klinikinių, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenimis. Neretai yra atliekama visa eilė tyrimų.
Skrandžio sulčių rūgštingumas
Tiriamas skrandžio sulčių rūgštingumas. Skrandžio sulčių mėginys yra įvertinamas makroskopiškai- nustatomas jų kiekis, spalva, kvapas, gleivių buvimas. Po to atliekami skarndžio sulčių mikroskopinis ( nustatomas leukocitų ir eritrocitų kiekis), biocheminis ( tiriamas skrandžio sulčių rūgštingumas,pepsino aktyvumas, baltymų, gastromukoproteino kiekis) ir bakteriologinis skrandžio sulčių tyrimai.
Frakcinis skrandžio sulčių tyrimas
Frakcinis skrandžio sulčių tyrimas yra atliekamas N. Leporskio metodu.
Kaip skrandžio fiziologinis dirgiklis yra vartojamas 7% kopūstų nuoviras arba mėsos sultinys.
Kopūstų nuoviras skrandžio tyrimui yra paruošiamas šitaip: 21 g džiovintų kopūstų užpilama 0,5 1 vandens ir virinama tol, kol liks 300 ml. Mėsos sultinys šiam tyrimui yra verdamas iš liesos, be kaulų jautienos. Prieš tyrimą kopūstų nuoviras ir mėsos sultinys yra titruojami.
Zonduojama plonu zondu ryte, pacientui nevalgius. Iš pradžių yra išsiurbiama pirmoji porcija (seilių ir skrandžio sulčių mišinys). Paskui skrandžio sultys kas 15 min. yra siurbiamos keturis kartus į atskirus mėgintuvėlius (2, 3, 4, 5 porcijos. Taip yra nustatoma bazinė sekrecija. Vėliau pagal paciento amžių pro zondą į skrandį supilama 100-200 ml kopūstų nuoviro ar mėsos sultinio. Praėjus 20 min. yra išsiurbiamas maisto likutis (6 porcija), vėl kas 15 min. dar kartą keturis kartus siurbiamos skrandžio sultys (7, 8, 9, 10 porcijos – tai yra stimuliuota sekrecija).
Tikslesni skrandžio sulčių sekrecijos tyrimo duomenys gaunami siurbiant sultis pastoviu siurbtuvu. Kiekvienos skrandžio sulčių porcijos kiekis yra išmatuojamas mililitrais ir nustatomas jų rūgštingumas.
Skrandžio sulčių rūgštingumas turi būti tiriamas tuoj pat išsiurbus sultis, nes ilgiau pastovėjusios jos chemiškai pakinta. Kiekvienos porcijos rūgštingumas yra nustatomas titravimo vienetais. Norint nustatyti rezervinį skrandžio gleivinės liaukų pajėgumą, vartojami stipresni dirgikliai – histaminas arba pentagastrinas.
Histamino dozė vienam kilogramui kūno masės yra 0,008 mg. Maksimali stimuliacija histaminu vaikams ir paaugliams yra atliekama retai.
Tiriant skrandžio sultis yra apskaičiuojama druskos rūgšties, pepsino debito valanda, t. y. absoliutus kiekis per valandą, bei šarmų ir rūgščių komponentų kiekis. Jeigu paciento zonduoti negalima, tai skrandžio sulčių rūgštingumas tiriamas be zondo – acido testu. Tada apie laisvos HC1 kiekį apytikriai sprendžiama iš šlapimo spalvos. Šlapimo spalva yra palyginama su lentelės, įdėtos acidotesto dėžutėje, spalvų atspalviais.
Dar tikslesni skrandžio rūgštingumo duomenys gaunami atliekant pHmetrinį tyrimą atliekant Linaro zondais. Šiuo būdu skrandžio sulčių pH nustatomas skrandžio kūne ir distalinėje jo dalyje. Svarbu yra žinoti, koks pH neutralizavimo pajėgumas yra skrandžio distalinėje dalyje. Jis gali vertinamas kaip kompensuotas, subkompensuotas ir dekompensuotas. Tiriant skrandžio sultis endoradiozondu, galima nustatyti ne tik skrandžio sulčių pH, bet ir skrandžio spaudimą ir temperatūrą ne tik skrandyje, bet ir visame virškinimo trakte. pHmetrijos metu galima padaryti sodos, atropino, druskos rūgšties mėginius ir gauti tikslesnius skrandžio rūgštingumo rodiklius.
Rentgenologiniai tyrimai
Atliekant skrandžio rentgenologinius tyrimus yra nustatoma skrandžio forma, padėtis, gleivių kiekis, gleivinės reljefas, peristaltika, evakuacija. Jų pakitimai esant lėtiniam gastritui nespecifiški. Pastaruoju metu įdiegiamas naujas rentgenologinis gleivinės mikroreljefo tyrimas.
Endoskopiniai tyrimai
Tikslesni skrandžio gleivinės pakitimų duomenys yra gaunamiatlikus endoskopinį tyrimą ir biopsiją lanksčiais endoskopais.
Skrandžio motorinė funkcija tiriama elektrogastrografu ir rentgenologiniais tyrimais.
Diferencinės diagnostikos principai
Lėtinį gastritą reikia diferencijuotisu funkcinio skrandžio sekrecijos ir motorikos sutrikimo. Kliniškai pastarajam yra būdingas skrandinės dispepsijos sindromas ( vargina blogas apetitas, atsirūgstama, taip pat jaučiamas sunkumo jausmas epigastriume). Skrandžio sulčių rūgštingumas po fiziologinio dirgiklio būna sumažėjęs sergnt lėtiniu gastritu. Kai yra funkcinis skrandžio sekrecijos sutrikimas, skrandžio sulčių rūgštingumas būna normalus.
Skrandžio sulčių rūgštingumas gali padidėti ir sveikiems asmenims, kai yra matinamasi netvarkingai, esant nepalankiai šeiminei anamnezei.
Funkciniai skrandžio, motorikos sutrikimai kliniškai pasireikš skrandžio hipotonija ir hipertonija.
Skrandžio hipotonija dažniausiai atsiranda persirgus sunkiomis infekcinėmis ligomis, esant hipokalemijai ( kartu susilpnėja ir kitų raumenų tonusas). Vargina neilgai trunkantys skausmai epigastriume, po dešiniuoju šonkaulių lanku, ypač gausiau pavalgius. Gali varginti pykinimas, šleikštulys, vėmimas. . Palpuojant pilvą, vietinio skausmingumo nebūna.
Skrandžio hipertonija – skausmai būna stipresni, ligonius pykina, jie vemia. Sutrinka žarnyno veikla. Pasireiškia dirglios storosios žarnos sindromas. Dėl virškinimo trakto organų hipermotorikos dažnai vemiama. Funkciniai skrandžio sekrecijos ir motorikos sutrikimai dažniau pasitaiko jautriems, dirgliems asmenims, ypač vaikams. Neretai anamnezėje yra psichinės traumos ar neurozė.
Kai skrandžio gleivinė iškrinta į dvylikapirštės žarnos stormenį, atsiranda epigastrio skausmai, pykinimas, šleikštulys, vėmimas, sunkumo jausmas epigastriume.Diagnozuojama atlikus endoskopinį tyrimą ar rentgenogramą.
Achalazija – esant šiai būklei maistas susilaiko stemplėje. Kliniškai vyrauja disfagijos reiškiniai, ligoniai vemia (iš pradžių nepakitusio, o vėliau blogo kvapo maistu). Diafragmos stemplinės angos išvaržoms taip pat yra būdingi stiprūs skausmai, atsirūgimas rūgščiu turiniu, kartais vemiama krauju. Ligos simptomai išryškėja ligoniui gulint, klinikai būdingi gastroezofaginis refliukso požymiai, maisto atpylimas, ypač naktį („šlapios pagalvės“ simptomas). Skrandžio turinys gali regurgituoti į kvėpavimo takus, tuomet prasideda kosulio priepuolis.
Lėtinis hipertrofinis gastritas : – Ligai būdinga tai, kad išveša skrandžio gleivinė, ji gali kraujuoti. Pro gleivinę pasišalina daug kraujo, baltymų ilgainiui išsivysto atsiranda hipoproteinemija, anemija, eozinofilija. Ligoniai netenka apetito, dažnai vemia su kraujo priemaiša. Jie liesėja, galūnės patinsta.
Zolingerio Elisono sindromas – didėja išskiriamo hormono gastrino kiekiai, dėl ko padidėja skrandžio sulčių rūgštingumas. Todėl dvylikapirštės žarnos ir skrandžio gleivinėje atsiranda labai daug opų. Medikamentinis gydymas neretai neveiksmingasm todėl dažniausiai tokie ligoniai gydomi chirurgiškai.
Dvylikapirštės žarnos diskinezija– liga pasireiškia tuo, jog sutrinka maisto pašalinimas iš dvylikapirštės žarnos. Tokie ligoniai skundžiasi stipriais priepuoliniais skausmais epigastriume, vėmimu, šleikštuliu, galvos skausmais. Jeigu skausmai stiprėja po fizinio krūvio, reikia įtarti paslankią dvylikapirštę žarną. Dažnai kartu būna nustatomas duodenobulbarinis ar duodenogastrinis refliuksas. Taip pat būna ir duodenostazės reiškiniai. Rentgenologiniais tyrimais nustatomas pakitęs dvylikapirštės žarnos tonusas, gleivinės reljefo pokyčiai, sutrikusi peristaltika, duodenogastrinis refliuksas. Diagnostikai patvirtinti būtina išmatuoti spaudimą (radiotelemetriniu būdu) dvylikapirštės žarnos spindyje. Kartais intraduodeninis spaudimas padidėja net iki 200 mmH2O stulpelio, dėl to sutrinka ir tulžies evakuacija.
Gydymo principai
Būtina šalinti ligos priežastį ir ją šalinti. H. Pylori infekcija gydoma antibiotikais ir protonų siurblio inhibitoriais. Gali būti taikoma biterapija- gydymui skiriamas amoksiciklinas ir protonų siurblio inhibitorius arba triterapija – amoksicilinas arba tetraciklinas, protonų siurblio inhibitorius.
Būtina šalinti ligos priežastį ir ją šalinti. H. Pylori infekcija gydoma antibiotikais ir protonų siurblio inhibitoriais. Gali būti taikoma biterapija- gydymui skiriamas amoksiciklinas ir protonų siurblio inhibitorius arba triterapija – amoksicilinas arba tetraciklinas, protonų siurblio inhibitoriusir metronidazolis arba klaritromicinas. Taikant triterapinį gydymą H. pylori eradikuojama80% 95% . Kartu yra skiriami ir skrandžio gleivinę apsaugantys preparatai (pvz. Peptobismolis).
Dietinis gydymas
Ūmiu ligos periodu pacientai gydomi ligoninėje. Stacionarinis gydymas gali užtrukti iki 3 savaičių. Esant ūmiam susirgimui 7-10 dienų skiriamas lovos režimas, taip pat dietinis gydymas. Pacientas turi būti maitinamas nedidelėmis porcijomis lengvai virškinamu, vitaminingu maistu.
Ligai paūmėjus, 3-5 dienas yra skiriama la dieta, paskui 7- 10 dienų-lb, po to – 1 dieta. Praėjus 5-6 mėn., maistas pradedamas įvairuoti po 6-12 mėnesių yra skiriama 5 dieta.
Jeigu skrandžio rūgštingumas yra sumažėjęs, pacientams leidžiama duoti nestiprios kavos, arbatos, sultinio, virtos ir apkeptos mėsos, tarkuoto obuolio, mirkytos silkės, daugiau šviežių daržovių, vaisių. Papildomai turėtų būti skiriama įvairių vitaminų (geriau geriamų). Tinka mineraliniai vandenys („Vytautas“, „Druskininkai“ ir kt.). Juos reikia gerti kambario temperatūros, mažais gurkšneliais, 15-30 min. prieš valgį.
Reparantai
Lėtiniam gastritui gydyti tinka plantagliucido granulės, beržo gumbų ekstraktas, ramunėlių preparatai, sėmenys, ežiuolės, kanadinės auksašaknės preparatai ir kitos medžiagos, kuriose yra azuleno, tanino, gleivių, pektinų, vitaminų, fitoncidų. Jei nėra skrandžio gleivinės atrofijos, tai druskos rūgšties, skrandžio fermentų yra skiriama retai ir trumpais kursais.
Rekomenduojami vaistai, skatinantys gleivinės regeneraciją., pavz. gastrofarmas. Vartojama 30 min. prieš valgį, užgeriant nedaug vandens. Gydymo trukmė- 1 mėnuo. Gydymo kursai kartojami (2-3 kartus per metus). Gleivinės regeneraciją taip pat skatina ir šaltalankio aliejus, kurio paprastai yra skiriama po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną prieš valgį. Šaltalankio aliejų galima praskiesti virintu vandeniu.
Skrandžio gleivinės reparantams priklauso ir metiluracilis. Jis dozuojamas taip pat kaipir sergant opalige Gydymo trukmė – 30-40 dienų.
Alantonas – didžiojo debesylo šaknų preparatas – mažina kraujagyslių sienelių laidumą ir uždegimą. Geriamas po 3-4 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Gydymo kursas- 1-1,5 mėnesio.
Oksiferiskorbonas gerina gleivinės epitelio regeneraciją. Jo leidžiama į raumenis kasdien 1 flakono turinys (0,03 g ištirpinama 3 ml fiziologinio tirpalo). Gydymo kursas- 15-20 injekcijų. Gydymo kursai kartojami 2-3 kartus per metus.
Vitamino U paprastai skiriama 4 kartus per dieną po valgio. Gydymo trukmė- 1-1,5 mėn. Jei nėra alergijos reiškinių galima duoti medaus, ištirpyto kambario temperatūros piene ar vandenyje.
Cinkas, vitaminas A ir beta karotenas – padeda atsistatyti skrandžio gleivinei.
Lėtinis gastritas kai yra padidėję skrandžio sulčių sekrecija bei rūgštingumas, yra gydomas panašiai kaip opaligė. Jei būna spazmų, skiriami antispazminiai preparatai, pvz. cerukalis.
Fizioterapinis gydymas – kontaktinė šilumą, elektroforezė su novokainu. Taip pat naudingas gyvenimo būdo pakeitimas – gydomosios mankštos kompleksai.
Vaikų dispanserizacija
Svarbiausias lėtinio gastrito profilaktikos uždavinys – nustatyti ir šalinti visus rizikos faktorius, galinčius sukelti lėtinį gastritą, duodenitą. Vaikams būtina sudaryti tinkamą mitybos ir dienos režimą, gydyti dantis, laiku gydyti antihelmintiniais preparatais. Didesnis dėmesys kreipiamas į vaikus, kurių šeimoje yra sergančiųjų lėtinėmis virškinimo trakto ligomis.
Rekomenduotina daugiapakopė reabilitacijos sistema: stacionaras-sanatorija-vaikų poliklinika-sanatorinė vaikų stovykla.
Vaikų sanatorijoje sudaromos sąlygos, kad vaikai ilgiau pabūtų gryname ore, ilgiau miegotų naktį ir dieną. Sureguliuojamas darbo ir poilsio režimas, dieta. Skiriami mineraliniai vandenys, purvo ir mineralinės vonios, parafino aplikacijos, elektroforezė su novokainu ir kitais vaistais. Jei yra indikacijų, gydoma vaistais. Kad nebūtų ligos recidyvų, gydymo kursai yra skiriami 2-3 kartus per metus. Rekomenduotina juos atlikti stacionare . Gydymo kursui 5-7 dienoms skiriamas lovos režimas, lb dieta, vėliau – dviem savaitėms 1 dieta laipsniškai pereinant prie 5 dietos.
Vaikams turi būti skiriama daugiau vitaminų, gydomoji mankšta, fizioterapines procedūros, mineraliniai vandenys. Jei yra indikacijų, gydoma vaistais (antacidais, reparantais).