Kvapioji aniužė yra vienmetis žolinis augalas, išaugantis iki 80 cm aukščio. Tai kvapnus, medingasis augalas, kuriam būdingas stiprus mėtų kvapas. Amiužė žydi violetinės spalvos žiedeliais, susitelkusiais į tankius, vienašonius, varpos pavidalo žiedynus. Jos stiebas yra status, šakotas. Lapai priešiniai, pailgi, elipsiški viršūnės nusmailėjusios, pamatai pleištiški, kraštas pjūkliškai dantytas, su koteliais.
Aniužės žydi vasaros pabaigoje- nuo liepos vidurio ir iki rugsėjo mėnesio. Jos mėgsta augti daržuose, patvoriuose, pakelėse, panamėse, apleistose sodybose, bergždynuose. Dažniau renkasi drėgnesnius dirvožemius. Savaime aniužės yra išplitusios Vakarų ir Rytų Sibire, Mongolijoje, Kinijoje ir Japonijoje. Lietuvoje auga sulaukėjusios aniužės, kurios buvo užvežtos dirbtinai.
Naudojamos augalo dalysKaip prieskonis ir vaistažolės yra auginamos dvi kvapiosios aniužės rūšys-Stauntono ir Patrono. Patrono aniužės žiedai yra naudojami skatinti šlapimo bei tulžies išsiskyrimą bei stimuliuoti virškinamojo trakto darbą.Stauntono aniužės eterinis aliejus yra plačiai naudojamas nealkoholinių gėrimų gamyboje. Šios aniužės rūšies eterinis aliejus taip pat yra naudojamas kosmetikoje, parfumerijoje bei konservų gamyboje. Stauntono aniužės eterinis aliejus naudojamas net ir dažų bei lako gamyboje.
Stauntono aniužės kvapas yra panašus į melisos kvapą, todėl šis augalas vartojamas ir kulinarijoje. Kulinarijoje dažniausiai vartojami Stauntono aniužės žiedų pumpurai bei žiedai. Jais yra gardinama malta mėsą, paštetai, naminės dešros, mėsos troškiniai, salotos, sumuštiniai, sriubos. Stauntono aniužė taip pat garsėja kaip geras medunešis augalas.
Aniužės sėklų aliejus yra vertinamas lako gamyboje. Jos taip pat yra auginamos kaip vaistinis ir prieskoninis augalas, turintis eterinių aliejų.
Vaistams gaminti yra renkama antžeminė augalo dalis- aniužės žolė, jos stiebai, lapai ir žiedai. Vaistinė medžiaga yra ruošiama kai augalai pradeda krauti žiedus- liepos- rugpjūčio mėnesiais. Augalai džiovinami pavėsyje, plonai paskleistu sluoksniu. Džiovintas aniužes reikia pakuoti į popierių ir galima naudoti iki 3 metų. Eterinius aniužės aliejus garina iš aniužės žolės.
Veikliosios medžiagosAniužės žolėje aptinkama gana daug eterinių aliejų – nuo 1,7 iki 2,7 %. Daugiausia jų būna augalo žydėjimo metu. Aniužės eterinis aliejus yra gelsvas, malonaus kvapo. Aniužės sėklose yra iki 42 % geros kokybės riebalinio aliejaus, kurio sudėtyje yra daug neprisotintų riebiųjų rūgščių . Jų tarpe oleino — 11,3%, linolio — 30,8%,, linoleno — 46,3%, rūgščių. Yra jose ir prisotintos amino rūgšties -palmitino— 3,5 % .
Augaluose taip pat aptikta seskviterpenoidų- limonenų, kamparo, nerolio, alfa ir beta pineno, geraniolio, rauginių medžiagų, benzolo, steroidų, ursulinės, kofeinės ir tormanolio rūgščių. Taip pat ir timolio, eugenolio, cholino, katechino, vitamino C.
Naudojimas medicinojeAniužės skatina šlapimo išskyrimą ir prakaitavimą, veikia sutraukiančiai, mažina karščiavimą, slopina vidurių pūtimą. Taip pat yra pastebėtas antimikrobinis, antimikotinis ir priešuždegiminis augalo poveikis. Eteriniai aniužės aliejai mažina vidurių pūtimą. Kosmetikoje aniužės naudojamos dėl savo regeneracijos procesus skatinančio poveikio.
Aniužės nuovirais tradiciškai mažinamas karščiavimas, vidurių pūtimas, žarnyno diegliai. Liaudies medicinoje vartota skrandžio ligų, geltos, tuberkuliozės, miomos, ascito gydymui. Aniužės nuoviru gerai skalauti burnos gleivines esant stomatitui.
Pašalinis kvapiosios aniužės poveikisLiteratūroje duomenų nėra.
Kvapiosios aniužės sąveika su kitais vaistaisAugalas mažai tyrinėtas, literatūroje duomenų nėra.
Kada kvapiosios aniužės preparatų vartoti negalimaLaikoma, jog maistinėmis dozėmis aniužė yra saugi vartoti. Tačiau augalas nėra gerai ištyrinėtas, todėl nerekomenduotina jos vartoti nėštumo metu ir maitinant krūtimi. Jos taip pat nereikėtų naudoti kūdikiams ir mažiems vaikams.