Žilberio sindromas (Gilbert syndrome, Syndrome de Gilbert, pigmentinė hepatozė)- tai yra autosominiu dominantiniu( kiek rečiau- autosominiu recesyviniu) būdu paveldimas kepenų veiklos sutrikimas, kurio metu kepenys nesugeba tinkamai perdirbti bilirubino. Dėl ko kraujyje kartkartėmis ( intermituojančiai) yra nustatomas padidėjęs laisvo bilirubino kiekis. Jis padidėja dėl bilirubino sujungimo su gliukuronine rūgštimi defekto kepenų ląstelėse. Hiperbilirubinemija sumažėja vartojant fenobarbitalį. Didesnė tikimynė susirgti Žilberio sindromu yra, jeigu genų mutaciją turi abu tėvai. Šis sindromas dar kartais yra vadinamas paveldima nehemolizine gelta, konstitucine kepenų disfunkcija. Jį pirmąkart 1901 metais pirmieji aprašė Augustine Gilbert ir Pierre Lereboullet.
Ligos esmėKenksmingas medžiagas iš žmogaus organizmo dažniausiai šalina kepenų ląstelės. Jose yra specialios fermentinės sistemos, kurios juos sujungia, kad galėtų po to pašalinti. Šios sistemos fermentai yra vadinami uridin- difosfat- gliukuronil- transferazės (UGT).
Žilberio sindromo metu yra pažeidžiamos kepenų ląstelės. Įvyksta geno, kuris atsakingas už fermentą UGT1A1, mutacija. Šis genas yra 2 chromosomoje. UGT1A1 yra specifinis gliukuronidazės sistemos fermentas, kuris atsakingas už kepenų fermento bilirubino detoksikaciją. Dėl įvykusios mutacijos šio fermento kiekis būna sumažėjęs, jo pasigamina tik 30 % įprastai reikalingo kiekio, dėl to sutrinka bilirubino detoksikacija kepenyse ir kraujyje kartkartėmis atsiranda hiperbilirubinemija. Daugeliui asmenų, kuriems yra nustatytas Žilberio sindromas nustatomos mutacijos ir kituose gliukuronidazės sistemos fermentuose(UGT1A7 ir UGT1A6), dėl ko gali daugėti ir kitų šių fermentų detoksikuojamų toksinų kiekis kraujyje.
Manoma, jog Žilberio sindromu pasaulyje serga apie 5-7 % gyventojų . Šis sindromas yra vienodai dažnas tarp visų rasių asmenų. Vyrams jis pasitaiko kiek dažniau nei moterims santykiu 2 -7:1. Žilberio sindromas pasireiškia ir yra dažniausiai diagnozuojamas lytinio brendimo metu. Manoma, jog jis pasireiškia dėl to kad endogeniniai steroidiniai hormonai slopina gliukuronidazę.
Ligos simptomai ir klinikaApie 30 % visų atvejų ligos eiga būna besimptomė, o esant simptominei formai, požymiai neretai yra nespecifiniai ir nepavojingi sveikatai.
Dažniausiai pasitaikantys nusiskundimai yra: nuovargis, galvos skausmas, pablogėjusi atmintis, galvos svaigimas, nervingumas, depresija, irzlumas, pykinimas, pablogėjęs apetitas, dirgliosios žarnos sindromas, skrandžio skausmai, vidurių spazmai, kepenų, pilvo skausmas, odos niežulys.
Rečiau ligoniai gali skųstis nemiga, panikos atakomis, susilpnėjusiu gebėjimu susikaupti, kai kurių maisto produktų ir alkoholio netoleravimu,viduriavimais, svorio kritimu, pilvo padidėjimu, dusuliu, širdies plakimais, raumenų, kūno ir sąnarių skausmai,dažnu silpnumu.
Labai retai pasitaiko kaip vėmimas, krūtinės skausmas, kojų, rankų šąlimas ir kt.
Padidėjus bilirubino kiekiui kraujyje, kai kuriems pacientams gali atsirasti švelnus akių pageltimas, o vėliau jis gali būti matomas odoje.
Pagrindiniai Žilbero sindromo požymiai yra
Geltos atsiradimas;
Sunkumo jausmas po dešiniu šonkaulių lanku;
Pilvo pūtimas ir viduriavimai;
Dispepsija, kartumo jausmas burnoje, atsirūgimas, apetito išnykimas;
Asteniniai- vegetatyviniai pokyčiai – nemiga, padidėjęs nuovargis, miego sutrikimai.
Pagrindinis Žilbero sindromo požymis yra jam būdinga gelta. Ji yra specifiška:
Gelta gali būti lėtinė ir intermituojanti ;
Geltos laipsnis ir pobūdis gali įvairuoti;
Apžiūros metu gali būti stebimos pigmentinės veido odos dėmės, ksanteliazmos, pigmentinės dėmės kūno odoje;
Kartais geltos gali ir nebūti, nors laboratoriniais tyrimais aptinkamas padidėjęs bilirubino kiekis.
Kiti požymiai
Net 25% pacientų gali būti nustatomas kepenų padidėjimas. Jos gali būti išsikišios 1-4 cm po šonkaulių lanku. Čiuopiant kepenys yra įprastinės konsistencijos, neskausmingos. Iki 10 % pacientų taip pat gali būti aptikta padidėjusi blužnis.
Provokuojantys faktoriaiDietos nesilaikymas;
Stresas ir stresinės būklės;
Pernelyg didelis fizinis krūvis;
Alkoholio vartojimas;
Kai kurių vaistų vartojimas;
Traumos ir operacijos;
Peršalimai, virusiniai, infekciniai susirgimai;
Dehidratacija, badavimas;
Mėnesinės ir nėštumas
Šiems pacientams stipriau gali pasireikšti šalutinis vaistų poveikis, ypač priešvėžinių vaistų.
Diagnostikos principaiŽilberio sindromas neretai yra diagnozuojamas remiantis ligonio nusiskundimais, ligos klinika bei kraujo tyrimo duomenimis. Taip pat yra būtina atlikti kitus tyrimus, siekiant atmesti kitas kepenų ligas ir hemolizę. Kartais liga yra nustatoma atsitiktinai, atliekant įprastinius kraujo tyrimus.
Apžiūros metu gali būti stebima lengvas odos ir gleivinių pageltimas, kepenų padidėjimas.
Laboratoriniai kraujo tyrimai
Bendras kraujo tyrimas;
Biocheminiai kraujo tyrimai;
Kraujo krešėjimo tyrimai;
Molekulinės diagnostikos tyrimai;
Virusinių hepatitų tyrimas;
PCR tyrimas;
Šlapimo ir išmatų tyrimas;
Esant reikalui – kepenų biopsija;
Instrumentiniai tyrimai
Ultragarsinis kepenų ištyrimas;
Kompiuterinės tomografijos tyrimas;
Kepenų biopsija;
Elastografija;
Genetinis ištyrimas.
Kepenų funkcijos rodikliai dažniausiai būna normalūs, tačiau randamas padidėjęs nekonjunguoto bilirubino kiekis kraujyje. Esant Žilberio sindromui jis būna padidėjęs nežymiai, <6mg/dL. Tačiau nekonjunguoto bilirubino kiekis svyruoja tiek per parą, tiek sezoniškai, dėl to 1/3 pacientų gali būti nustatytas normalus bilirubino kiekis kraujyje.
Kadangi nekonjunguota hiperbilirubinemija yra būdinga ir hemolizei, gali būti reikalingas ir bendras kraujo tyrimas (įskaitant ir kraujo tepinėlį, bei retikuliocitų skaičiaus nustatymas), taip pat nustatoma LDH (laktatdehidrogenazė- fermentas, kuris padidėja esant hemolizei).
Papildomi tyrimai diagnozuoti Žilberio sindromui dažniausiai nėra būtini.
Taigi, Žilberio sindromo diagnozė gali būti nustatyta, kai keletą kartų randama nekonjunguota hiperbilirubinemija; bendras kraujo tyrimas, kraujo tepinėlis ir retikuliocitai būna normalūs; kepenų funkcijos rodikliai būna normos ribose, o taip pat nėra kitų ligų, galinčių sukelti minėtus pokyčius.
Labai retai, jeigu gydytojas abejoja Žilberio sindromo diagnozės teisingumu, gali būti atliekami papildomi tyrimai.
Vienas jų yra pasninkavimo testas. Po 48 val. pasninkavimo nekonjunguotas bilirubinas padidėja 2-3 kartus, ir sugrįžta į pradinį lygį po 24 valandų pradėjus normaliai maitintis. Panašūs rezultatai gali būti stebimi kai atliekamas riebalų ribojimo tyrimas. Dar vienas galimas tyrimas- tyrimas su nikotino rūgštimi. Suleidus nikotino rūgšties, per 3 val. nekonjunguotas bilirubinas padidėja 2-3 kartus.
Moksliniais tikslais gali būti atliekami ir kiti diagnostiniai tyrimai, patvirtinantys Žilberio sindromą, tarp jų ir genetinis tyrimas, tačiau šio sindromo diagnostikai įprastine tvarka jie dažniausiai nėra atliekami.
Žilberio sindromas yra nepavojingas gyvybei susirgimas,kuriam neretai specifinio gydymo nereikia. Sergantys šiuo sindromu asmenys gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Jeigu atsiranda gelta, dažniausiai ji praeina savaime per keletą dienų, be jokio specialaus gydymo. Tačiau yra svarbu, kad šie asmenys vengtų ligos paūmėjimus provokuojančių veiksnių, ypač streso. Taip pat laikytųsi normalaus darbo ir poilsio režimo. Reikėtų vengti alkoholio ir kepenis toksiškai veikiančių vaistų. Paciento mityba turėtų būti pilnavertė, pasninkavimas ir badavimas gali išprovokuoti bilirubino kiekio padidėjimą, o kartu ir geltą. Jų dieta turėtų būti tausojančio pobūdžio. Labiausiai tiktų 5 dieta.
Esant ligos paūmėjimui
Šiuo atveju gali būti skiriami
Barbitūratai;
Tulžies išskyrimą skatinantys vaistai:
-hepatoprotektoriai;
– tulžies nutekėjimą skatinantys preparatai;
-enterosorbentai.
Esant ryškiai geltai, o taip pat ir naujagimiams gali būti taikoma ir fototerapija. Jos metu būtina saugoti regėjimą akiniais.
Esant pykinimui ir vėmimui gali būti skiriami vėmimą slopinantys vaistai bei virškinimo fermentai.
Šiuo metu šildančios fizioterapinės procedūros kepenims nebeskiriamos.
Kadangi susirgimas yra paveldimas- specifinių profilaktikos priemonių nėra.
Ligos paūmėjimų profilaktikai rekomenduojama
Vengti bet kokių kepenis žalojančių buitinių faktorių ir vaistų;
Laikytis subalansuotos mitybos plano;
Gyventi sveikai, vengti stipraus fizinio krūvio;
Visiškai nevartoti alkoholio ;
Nevartoti anabolinių steroidų;
Laiku gydyti gretutinius susirgimus;
Planuojant nėštumą pravartu pasitarti su genetikais.