Kategorija: Ligos

Nusiskundimai sergant virškinimo sistemos ligomis

Sergant virškinimo sistemos ligomis, paciento nusiskundimai yra labai svarbūs ir turi būti ypač kruopščiai išaiškinti.

Apklausa sergant virškinimo sistemos ligomis

Paciento būtina paklausti

1) ar jo nevargina virškinimo organų susirgimams būdingi požymiai, kurie yra šie:

• skausmas
• rijimo sutrikimas
• skausmingas rijimas
• pablogėjęs apetitas
• atsirūgimai
• rėmens graužimas
• atpylimai (regurgitacija)
• pykinimas
• vėmimas
• pilvo pūtimas
• viduriavimas
• vidurių užkietėjimas
• kraujavimas iš virškinamojo trakto

2) Apklausiant yra būtina išsiaiškinti virškinimo ligas skatinančius rizikos faktorius, išsiaiškinti būtina tiek dabar esančius faktorius, tiek buvusius anksčiau.

Gastroenterologiniai rizikos faktoriai yra šie

•  neracionalus, nesubalansuotos mitybos režimas (nereguliariai maitinimasi, gausiai valgomi rūkyti, konservuoti, aštrūs maisto produktai, dietoje yra polinesočiųjų riebiųjų rūgščių stoka, valgomas mažai skaidulingas maistas, valgomas ,, greitas maistas”).
•  alkoholiniai gėrimai, ypač jų surogatai
• rūkymas, ypač intensyvus (GERL, stemplės skrandžio, kasos vėžyio vystymosi rizikos faktorius)
• vaistai (ypač nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatao. Nustayta, jog ilgai vartojantiems ypač vyresnio amžiaus žmonėms  skrandžio opos atsiveria 20% atvejų, neretai opaligė pradžioje būna besimptominės eigos  ir kliniškai pasireiškia jau komplikacijomis, dažniausiai kraujavimu)
•  stresas (artimųjų mirtys, sunkios kitos ligos ar numatomos sunkios operacijos, nuolatiniai nesutarimai šeimoje ar darbe)
•  genetiniai veiksniai (paveldėjimas yra būdingas 20-50% sergančių opalige), O(I) kraujo grupė
• tulžies refliuksas iš dvylikapirštės žarnos į skrandį ( po skrandžio rezekcijos) bei kitos virškinamojo trakto ligos.

I. Skausmas sergant virškinamojo trakto ligomis

Skausmas yra dažniausias virškinimo ligomis sergančiųjų asmenų nusiskundimas.  Jo lokalizacija gali būti labai įvairi. Virškinamojo trakto susirgimams būdingi i burnos, stemplės, epigastriumo, įvairių pilvo vietų, žarnų iki pat išeinamosios angos skausmai. Visais atvejais ligoniui yra pateikiami įprastiniai klausimai skausmo charakteristikai išsiaiškinti.

Burnos skausmai-  gali būti įvairaus intensyvumo, sustiprėjantys valgant. Burnos skausmai yra būdingi burnos ertmės gleivinės uždegimui (stomatitui), dantenų uždegimui ( gingivitui), dantų ligoms (periodontitui, pulpitui), liežuvio uždegimui – Hunterio glositui (folio rūgšties ir vitamio B12 deficitui).

Skrandžio ir žarnų skausmai yra dvejopi: visceraliniai ir somatiniai (parietaliniai) skausmai.

Visceraliniai skausmai

Visceraliniai skausmai atsiranda tuomet, kai yra dirginami pilvo ertmės jutimo receptoriai. Dirginimas dažniausia atsiranda dėl lygiųjų raumenų tempimo, jų spazmo ir išemijos. Visceraliniai skrandžo skausmai gali būti nuolatiniai ir periodiški.

Nuolatiniai skausmai yra nelabai intensyvūs, dažniausiai užeina tuoj pat pavalgius, ypač po grubesnio, aštresnio valgio. Jie  yra maudžiančio, tempiančio pobūdžio. Dažnai ligonis juos apibūdina kaip ,,sunkumą epigastriumo srityje”, ,,nevirškinimą”. Jų trukmė įvairuoja, jų beveik veikia šiluma ir spazmolitikai, praeina savaime arba išvėmus maistą, dažnai būna kartu ir blogas apetitas, Nuolatiniai skausmai būdingi ūminiam ir lėtiniam gastritui, gastroptozei.

Periodiniai  skausmai yra intensyvūs, turi aiškų ryšį su maisto vartojimo laiku, trunka valandomis, palengvėja užvalgius, išgėrus šarminio mineralinio vandens arba antispazminių vaistų.

Priklausomai nuo skausmo atsiradimo laiko jie skirstomi į

• ankstyvuosius skausmus – atsiranda 15-30-60 min. po valgio, trunka tol,  kol skrandis išsituština natūraliai ar vemiant. Tokie skausmai yra būdingi skrandžio opinei ligai.
•  vėlyvuosius (alkio) skausmus – atsiranda 1,5-4 val. po valgio ar naktimis, praeina pavalgius ar po antacidinių vaistų vartojimo. Tokio pobūdžio skausmai yra būdingi 12-pirštės žarnos opinei ligai.

Visceraliniai kitų pilvo vietų skausmai yra skiriami į spazminius, distenzinius ir tenezminius.

Spazminiai skausmai atsiranda dėl labai stipraus, ilgalaikio raumeninio sluoksnio ar sfinkterių susitraukimo. Dėl sutrikusios raumeninio audinio kraujotakos susikaupia rūgštūs tarpinio metabolizmo produktai, kurie dirgina nervų galūnėles. Spazminiai skausmai yra jaučiami įvairiose vietose, jie užeina staiga, trunka labai trumpai – minutėmis, greitai pasiekia maksimumą ir po to truputį nurimsta, po to vėl staiga sustiprėja, yra gana intensyvūs, palengvėja ar visai aprimsta nuo spazmolitinių vaistų. Ligoniai būna neramūs, blaškosi, neranda vietos. Šių skausmų priežastis dažniausiai yra i tulžies pūslės, kasos latakų, skrandžio prievarčio, žarnų raumeninio sluoksnio intensyvus mėšlungiškas susitraukimas.

Distenziniai skausmai atsiranda dėl organo pertempimo. Jie vystosi todėl, kad organuose sutrinka kraujotaka, kaupiasi rūgštūs medžiagų apykaitos produktai, dirginantys raumeninio sluoksnio nervų galūnėles. Distenziniai skausmai dažniausiai yra nelokalizuoti ( ligonis dažniausiai sako, jog ,,skauda visą pilvą”. Jie  prasideda iš lėto, trunka valandomis ir paromis, yra palyginti nedidelio intensyvumo, maudžiantys, palengvėja išėjus dujoms. Tokio pobūdžio skausmai yra  enterokolitui, taip pat vartojant daug celiuliozės turinčo maisto (ypač šviežios juodos duonos, kopūstų, žirnių, pupelių).

Tenezmai – skausmai jaučiami tarpvietėje, atsiranda kartu su impulsu tuštintis ir intensyvėja tuštinantis (,,skausmingas noras tuštintis”).  Jie yra būdingi proktitui, tiesiosios žarnos vėžiui, išmatų susilaikymui tiesiojoje žarnoje.

Vaskuliniai skausmai  arba angina abdominalis- jie  atsiranda dėl žarnų išemijos, aterosklerozės, kraujagyslių trombozės ar embolijos pažeistose mezenterinėse arterijose. Skausmai lokalizuojasi umbilicus srityje ar skauda visą pilvą, atsiranda dažniausiai 30-60 min. po valgio. Iš pradžių skausmas būna labai stiprus, vėliau gali aprimti (žūsta nervų galūnėlės). Tai pavojingas požymis, nes tai gali nuraminti ligonį ir suklaidinti gydytoją. Vėliau skausmas vėl suintensyvėja, gali palengvėti nuo nitroglicerino.  Toks skausmas yra būdingas mezenterinių arterijų trombozei ar embolijai.

Somatiniai ( parietaliniai) pilvo skausmai

Somatiniai (parietaliniai) pilvo skausmai yra aštrūs, labai stiprūs, aiškiai lokalizuojami, vėliau gali išplisti. Ligoniai dažniausiai stengiasi ramiai gulėti, nesiblaško kaip spazminio skausmo metu, tačiau palpuojant oda ir gilesni sluoksniai yra labai jautrūs, o pilvo raumenys yra  įsitempę.Šie skausmai yra  būdingi opos perforacijai, ūmiam cholecistitui, apendicitui, įstrigusiai išvaržai ir peritonitui.

Iradiaciniai skausmai

Šie skausmai iš įvairių vidaus organų plinta aferentiniais nervais. Daugumoje atvejų jų iradiacija būna atipinė: pavyzdžiui

• kepenų, tulžies pūslės skausmai plinta į dešinįjį pašonkaulį, po dešine mentimi
• inkstų skausmas plinta į apatinę pilvo dalį, šlaunies vidinį paviršių ir į išorinius lytinius organus
• kasos – juosiantys, gimdos dirginimas plinta į apatinę pilvo dalį
• skausmas iš tiesiosios žarnos plinta į nugarą virš kryžkaulio

Paviršiniai pilvo skausmai yra susiję su pilvo sienos raumenų, odos ir periferinių pilvo sienos nervų pažeidimu. Skausmai dažnai yra aštrūs, paviršiniai, suintensyvėjantys susitraukiant pilvo raumenims. Tokie skausmai yra būdingi pilvo sienos uždegiminėms ligoms, rožei, traumai, pooperaciniam infiltratui, herpes zooster.

II. Pykinimas ir vėmimas (Nausea et vomitus)

Pykinimu yra vadinamas yra nemalonus pojūtis dažniausiai prieš vėmimą. Dažnai ligoniai nesugeba jo apibūdinti (,,negera”, ,,lyg spaudžia duobutės sritį” ). Tai dažniausiai susiję su skrandžio susirgimais, tačiau jis  gali būti ir centrinės bei refleksinės kilmės.

Vėmimas yra skrandžio turinio išsiveržimas pro stemplę atgal į burną ir į aplinką. Tai įvyksta prasidėjus  antiperistaltiniams skrandžio judesiams.

Vėmimas gali būti centrinis, refleksinis, toksinis-hematogeninis, periferinis (visceralinis) ir psichogeninis.

Centrinis vėmimas atsiranda tiesiogiai dirginant vėmimo centrą smegenyse. Toks vėmimas atsiranda esant

•  insultui
• galvos traumoms
• uždegiminėms smegenų ligoms
• smegenų augliams
• smegenų pabrinkimui

Toksinis-hematogeninis vėmimas– Jis atsiranda dėl yra vėmimo centro dirginimo pailgosiose smegenyse, kai jis yra sudirginamas cheminėmis medžiagomis. Toks vėmimas yra būdingas esant

• uremijai
• kepenų nepakankamumui
• apsinuodijus vaistais, grybais ir pan.

Refleksinis vėmimas atsiranda kai yra sudirginami daugelio organų receptoria. Ypač būdingas kasos, tulžies pūslės ligoms, miokardo infarktui, ypač apatinės sienos.

Periferinis (visceralinis) vėmimas– dažniausiai yra susijęs su maisto vartojimu, prasideda po 1-1,5 val. po valgio, kai virškinimo procesas pasiekia maksimumą. Taoks vėmimas yra būdingas

• būdinga skrandžio, dvylikapirštės žarnos opinei ligai
• gastritui
• maisto toksikoinfekcijoms

Vemiančio ligonio apklausia

Jeigu ligonis skundžiasi vėmimu, jo būtina paklausti

1) ar prieš vemiant jį pykina
2) ar vėmimas susijęs su valgymu ar kokiu nors konkrečiu maistu, ar jis yra produktyvus
3) ar išsivėmus ligoniui palengvėja

Periferiniam (visceraliniam) vėmimui būdingi šie požymiai

•  prieš vemiant ligonį pykina
• vėmimas yra susijęs su maistu ir yra produktyvus
• išsivėmus ligoniui  palengvėja

Centriniam, toksiniam-hematogeniniam vėmimui būdingi šie požymiai:

• prieš vemiant ligonį pykina
• vėmimas yra neproduktyvus ir nesusijęs su maistu
• išsivėmus nepalengvėja.

Stemplinis vėmimas  arba atpylimas. Jis atsiranda persipildžius stemplei, atpilama staiga, prieš tai nepykina, valingai  toks vėmimas nesulaikomas.

Psichogeninis vėmims– Jį sukelia nemalonūs reginiai ar įvykiai.

III.Atsirūgimas (Eructatio)

Atsirūgimu yra vadinamas dujų kartu su maisto priemaiša ( ar be jo) grįžimas iš skrandžio į burną.  Apklausiant tokį pacientą yra būtina pateikti šiuos klausimus:

1) ar jis nenuryja oro
2) ar jis atsirūgsta rūgštimi ar karčiu turiniu
3) ar atsirūgsta nemaloniu kvapu.

Atsirūgimas oru (aerofagija) dažniausiai yra nesusijęs su  su virškinimo organų ligomis. Jis yra būdingas neurozei, taip pat turintiems įprotį daug kalbėti valgant, sergant tirotoksikoze (tachipsichizmas).

Atsirūgimas rūgščiu turiniu yra  būdingas rūgimo dispepsijai,  o atsirūginas nemaloniu kvapu yra būdingas puvimo dispepsijai esant pilorostenozei, sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, kai skrandyje ima pūti baltymai ir išsiskiria sieros vandenilio dujos.

IV.Rėmuo (Pyrosis)

Rėmeniu yra vadinamas deginimo jutimas už krūtinkaulio, kylantis nuo epigastrinės ar apatinės krūtininės srities kaklo link. Rėmuo atsiranda pavalgius, atsigulus, lenkiantis į priekį, praeina nuo antacidinių vaistų. Dažniausiai šio požymio buvimas  rodo, kad skrandžio sulčių rūgštingumas yra didelis. Tačiau jis gali pasitaikyti žmonėms, kurių skrandžio turinio rūgštingumas yra normalus arba net sumažėjęs.

Dažniausia rėmens  priežastis yra gastroezofaginis refliuksas – tai yra nevalingas skrandžio turinio grįžimas į stemplę. Jis būna ir sveikiems žmonėms  kaip fiziologinis refliuksas, tačiau jis gali tapti patologiniu ir sukelti gastroezofaginio refliukso ligą.

Patologinio refliukso atsiradimą skatina apatinio stemplės sfinkterio pokyčiai, taip padidėjusi HCl koncentracija ir padidėjęs pepsino kiekis skrandyje. Be to, gastroezofaginį refliuksą ir jo pagrindinio simptomo rėmens graužimo jutimą išprovokuoja gausus prisivalgymas, kai kurie maisto produktai ( ypač šokoladas, citrusiniai vaisiai, pomidorų sultys, kava, kokteiliai), kai kurie vaistai (aspirinas, kalcio kanalų blokatoriai, barbituratai, nitratai, teofilinas), slankiojanti diafragmos stemplinės dalies išvarža, nėštumas, nutukimas.

Rėmens graužimas gali būti ir ne stemplinės kilmės . Jis taip pat gali atsirasti dėl skrandžio ir 12-pirštės žarnos opaligės, tulžies latakų akmenligės, krūtinės anginos, funkcinės dispepsijos, stemplės vėžio.

V. Rijimo sutrikimas (Dysphagia)

Disfagijayra vadinamas rijimo sutrikimas, kai maistas stringa stemplėje.

Ligonio yra būtina paklausti

1) staigiai ar iš lėto atsirado šis rijimo sutrikimas
2) ar pacientas  gali nurodyti disfagijos atsiradimo priežastį ( išgėrus koncentruotos acto rūgšties, kitų cheminių medžiagų)
3) koks konkrečiai  maistas (kietas, skystas, šaltas, karštas ar aštrus) sukelia rijimo sutrikimą.

Kliniškai yra išskiriama organinė ir funkcinė disfagija

1. Organinė disfagija gali būti skirstoma taip

• Stabili disfagija – atsiradusi  po stemplės nudegimų.
• Progresuojanti disfagija-  kai pradžioje ligonis negali nuryti tik kieto maisto, vėliau košės konsistencijos, dar vėliau nebegali nuryti  ir skysto maisto). Tai dažniausiai būdinga stemplės vėžiui.

2.Funkcinė disfagija yra tuomet, kai sutrinka ir kieto, ir skysto maisto rijimas. Ji paryškėja ryjant šaltą ar labai karštą maistą, skubant valgyti. Kartais pasitaiko ir paradoksali disfagija, – tuomet yra  sunkiai nuryjami skysčiai. Jai būdinga tai, kad kurį laiką ligoniai gali nejausti rijimo sutrikimo, o po to vėl pasikartoja.

Funkcinė disfagija yra būdinga stemplės motorikos sutrikimui – achalazijai . Achalazija vystosi pakitus stemplės sienelę sudarančių raumenų tonusui, peristaltikai bei  stemplės sfinkterių funkcijai.

Odinofagija yra vadinamas skausmingas rijimas. Būdingas ezofagitui.

VI.Pilvo pūtimas (Meteorismus)

Pilvo pūtimu yra  vadinamas nemalonaus pilvo tempimo jausmas, kai kartu padidėja pilvo apimtis. Vidurius dažniausiai pučia, kai žarnose susikaupia didelis kiekis dujų. Neretai kartu ligonis jaučia ir  distenzinius pilvo skausmus, kurie palengvėja pasišalinus dujoms (flatulentia). Normaliai per parą pasišalina iki 0,5 l žarnyno dujų, didžioji dalis jų pasišalina tuštinantis.

Meteorizmo priežastys yra šios:

1.Valgoma daug angliavandenių -Žarnyne susidaro daugiau nei įprasta dujų, kai žarnyne vyksta rūgimo ar puvimo procesai. Kai žmogus maitinasi daug angliavandenių turinčiais produktais (šviežia juoda duona, ankštinėmis daržovėmis, šviežiais vaisiais, ypač kriaušėmis).

2.Sutrinka dujų rezorbcija žarnyne – pablogėja veninio kraujo nutekėjimas iš žarnyno. Taip gali atsitikti sergant šiomis ligomis

• sergant kepenų ciroze
• esant pastoviai hipertenzijai
• esany širdies nepakankamumui
• esant kasos funkcijos nepakankamumui
• esant skrandžio dispepsijai.

3.Sutrikus dujų pasišalinimui iš žarnyno- taip atsitinka  esant mechaniniam ar paralyziniam žarnų nepraeinamumui. Žarnų parezė, pilvo pūtimas ir pasunkėjęs dujų pasišalinimas gali būti ir pirmomis paromis po pilvo operacijų.

VII. Viduriavimas (Diarrhoea)

Normalus tuštinimasis yra laikomas toks tuštinimasis, kai yra tuštinamasi  nuo 3 kartų per parą iki 3-jų kartų per savaitę. Išmatų kiekis priklauso nuo mitybos pobūdžio. Normalus išmatų kiekis yra apie 200 g/parą.

Viduriavimas yra padažnėjęs tuštinimasis skystos konsistencijos, nesuformuotomis išmatomis, kai vidutinis išmatų masės kiekis yra > 225 g/per dieną.

Pagal savo kilmę viduriavimas gali būti kelių tipų.

Viduriavimo tipai

1.- osmozinis viduriavimas  – žarnų spindyje susikaupia blogai rezorbuojamos medžiagos, kurios padidina išmatų osmozinį slėgį, lyginant su kraujo osmoziniu slėgiu, todėl skystis yra  traukiamas į žarnos spindį. Šis viduriavimas yra būdingas porezekcinėms skrandžio ligoms, lėtiniam pankreatitui, fermentopatijoms (iš jų ypač būdingas laktaziniam  nepakankamumui) taip pat vartojant sorbitolį, laktuliozę.

2.-sekrecinis viduriavimas – tai dažniausia viduriavimo priežastis.

Vystymosi mechanizmas – Toksinės ar infekcinės medžiagos sudirgina žarnos gleivinę, pastaroji pradeda sekretuoti eksudatą į žarnos spindį.

• Sekrecinį viduriavimą sukelia
• toksinai (apsinuodijus maistu),
• šlapalas, esant inkstų funkcijos nepakankamumui,
• tulžies rūgščių malabsorbcija
• specifinė infekcija (salmoneliozė, dizenterija)
•  disbakteriozė, grybeliai (candida)
• opinis kolitas
• spindulinis enteritas

3.- uždegiminis (eksudacinis) viduriavimas. Jo priežastis yra uždegiminiai žarnų gleivinės pokyčiai. Dažniausiai jį sukelia mikroorganizmai.

Uždegimo metu išsiskiria mediatoriai stimuliuojantys sekreciją, susilpnėja absorbcija, dėl kraujagyslių pažeidimo iš kapiliarų išsiskiria baltymai, atsiranda išopėjimų, vyksta eksudacija iš kapiliarų ir limfinių takų. Toks viduriavimas būdingas  sergantiems

• enteritu, kolitu ( bakteriniu, virusiniu, parazitiniu)
• maisto alergija
• opiniu kolitu
• Krono liga
• spinduliniu enteritu ir kolitu

Uždegiminiam viduriavimui yra  būdinga tai, kad išmatose yra leukocitų, dažnai gali būti ir eritrocitų. Gali būti nustatomi ir kiti bendri uždegimo požymiai, pavyzdžiui karščiavimas.

4.- malabsorbcinis viduriavimas – būna tuomet, kai pažeista žarnų gleivinė blogai rezorbuoja normaliai lengvai įsisavinamas medžiagas. Tai būdinga

• celiakinei liga
• lėtiniam pankreatitui
• po didelės apimties plonosios žarnos rezekcijos.

5.- hipermotorinis viduriavimas – atsiranda tuomet, kai  žarnyno turinys labai greitai praeina pro storąją žarną, ir todėl skysčiai nespėja rezorbuotis, ko pasėkoje ligoniai tuštinasi skystomis išmatomis.

• Būdinga
• dirglios storosios žarnos sindromui
• motorikos sutrikimui sisteminių ligų (sklerodermijos) atvejais
• sergant cukralige
• hipertireoze.

Ligonio, kuris skundžiasi viduriavimu yra būtina paklausti

1) kiek kartų per parą jis tuštinasi
2) ar viduriavimas yra  produktyvus
3) ar ligonis nepastebėjo išmatose kraujo ir gleivių

Sąlyginai galima išskirti du klinikinius viduriavimo tipus

1) enteritinis viduriavimas
2) kolitinis viduriavimas

Enteritinio viduriavimo požymiai

Enteritiniam viduriavimui  yra būdinga tai, kad

• 1) tuštinimasi 2-5 kartus paroje
• 2) viduriavimas yra  produktyvus
• 3) išmatose nėra kraujo, gleivių ir pūlių.

Enteritinis viduriavimas yra  būdingas plonųjų žarnų uždegimui (enteritui).

Kolitinio viduriavimo požymiai

Kolitiniam viduriavimui yra būdinga tai, kad

• 1) tuštinamasi labai dažnai 10-12-15 kartų per parą
• 2) viduriavimas yra neproduktyvus
• 3) išmatose yra kraujo ir gleivių

Labai dažnai šiuo  ligonius vargina atkaklūs tenezmai. Toks viduriavimas yra būdingas storosios žarnos uždegimui (kolitui).
Gali būti ir taip vadinamas pseudoviduriavimas, kai ligoniai dažnai tuštinasi, bet suformuotomis išmatomis, arba dažnai ir skystomis išmatomis, bet išmatų masės kiekis per dieną yra < 200 g.

Viduriavimą reikia skirti nuo išmatų nelaikymo (incontinentia alvi).

VIII. Vidurių užkietėjimas (Obstipatio, constipatio)

Vidurių užkietėjimu vadiname suretėjusį ar pasunkėjusį su stanginimusi tuštinimąsi, kai yra tuštinamasi dažniausiai kietos konsistencijos išmatomis.

Vidurių užkietėjimas yra laikomas lėtiniu tada, kai simptomai laikosi ilgiau nei 6 mėn., o tuštinamasi rečiau nei 3 kartus per savaitę. Tačiau atskirų žmonių tuštinimosi norma labai skiriasi (nuo 3x per savaitę, iki 3x per dieną).

Vidurių užkietėjimas vystosi sulėtėjus storosios žarnos motorikai ir pailgėjus virškinamojo trakto turinio tranzito laikui. To pasėkoje iš išmatų absorbuojamas skystis, jos tampa kietos ir lėtai slenka storąja žarna. Obstipacija gali išsivystyti ir sutrikus virškinamojo trakto lygiųjų raumenų tonusui dėl ko sulėtėja peristaltika.

Vidurių užkietėjimas gali būti organinis ir funkcinis.

1. – organinis vidurių užkietėjimas yra susijęs su mechanine kliūtimi, kuri trukdo judėti  žarnų turiniui. Tokia kliūtimi gali būti tiesiosios ar riestinės žarnos vėžys, arba  pooperacinės sąaugos. Vėžio sukeltas vidurių užkietėjimas progresuoja, o sukeltas sąaugų yra stabilus.

2. Funkcinis vidurių užkietėjimas gali būti:

• – alimentarinis  vidurių užkietėjimas– jo priežastis yra netinkama mityba, per mažai vartojama augalinės ląstelienos, per daug rafinuoto maisto, per mažai skysčių;
• – atoninis  vidurių užkietėjimas– nepakankamas fizinis aktyvumas, ilgalaikis ar užsitęsęs gulimas režimas.
• – toksinis vidurių užkietėjimas – dažniausia priežastis yra medikamentinė. Tai gausus vaistų vartojimas, ypač analgetikų, antacidinių vaistų, kurių sudėtyje yra Al, Ca, atropino grupės vaistai, spazmolitikai, kalcio kanalų blokatoriai, cholesterolį mažinantys vaistai, antidepresantai ir kitų.
• – proktogeninis vidurių užkietėjimas- atsiranda, kai yra slopinamas defekacinis dirgiklis. Yra neteisingi tuštinimosi įpročiai: pakartotinas valingas potraukio tuštintis slopinimas, nepakankamas laiko skyrimas visiškai defekacijai, dažnas liuosuojančių vaistų vartojimas, piktnaudžiavimas klizmomis.
• – spazminis  vidurių užkietėjimas. Jam būdingas  padidėjęs žarnų sienelės jaudrumas . Dažniausiai yra būdingas žarnų diskinezijai, vegetacinei distonijai, vyraujant parasimpatinės nervų sistemos tonusui.

Funkcinės obstipacijos  yra dažnesnės pagyvenusiame amžiuje . Prie jų atsiadimo prisideda pablogėjęs kramtymas, todėl yra vengiama daržovių, vaisių, taip pat kai yra ribojami skysčiai, mažai keliamasi iš lovos, nėščioms moterims dėl hormonų kiekybinių pokyčių bei dėl spaudimo padidėjus gimdai.

Obstipacijos neretai yra ir kitų ligų simptomas . Dažniausiai tai yra storosios žarnos ligos (divertikuliozė, opinis proktitas, hemoroidiniai mazgai), CNS ligos ( išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga), endokrininės ligos
( cukrinis diabetas, hipotirozė, nutukimas), psichinės ligos, sisteminės ligos ( sklerodermija, dermatomiozitas) požymis.

IX.Kraujavimas iš virškinamojo trakto

Kraujuoti gali iš stemplės, skrandžio ir žarnyno.

Vėmimas krauju  yravadinamas haematemesis. Kai kraujuojama iš stemplės kraujo spalva gali būti nepakitusi – šviesus, raudonas kraujas arba patamsėjusi – jei kraujas pabuvojo skrandyje, kur druskos rūgštis hemoglobiną pavertė tamsesniu hematinu.

Stemplinis kraujavimas yra  būdingas

• Stemplės venų varikozei sergant kepenų ciroze
• Mallory-Weiss sindromui – stemplės ir įskrandžio išilginiam gleivinės plyšimui.

Kraujavimas iš skrandžio

Iš skrandžio beveik visada  yra vemiama tamsiu krauju ,, kavos tirščiais”. Taip gali kraujuoti iš daugelio viršutinio virškinimo trakto vietų -stemplės, skrandžio, dvylikapirštės žarnos. Toks kraujavimas yra  būdingas

• skrandžio ir 12-pirštės žarnos opinei ligai
• skrandžio vėžiui
• eroziniam gastritui
• hemoraginiam vaskulitui

Kraujavimas iš žarnų pasireiškia dvejopai

a) išmatos būna tamsios, juodos, skystos, panašios į degutą (melaena)
b) su išmatomis išsiskiria grynas kraujas (haematochesia).

Melena atsiranda tuomet, kai į žarnyną patenka 50-100 ml kraujo, o viduriuoti pradedama vidutiniškai po 6 val. nuo kraujavimo pradžios. Kai kraujavimas  yra mažesnis, išmatos gali būti juodos spalvos, bet susiformavusios. Juodos išmatos  taip pat gali būti naudojant kai kuriuos vaistus (geležį, bismutą ir kt.). Melena yra būdinga skrandžio, dvylikapirštės žarnos opinei ligai, skrandžio vėžiui.

Haematochesia – šviežias kraujas iš žarnų būdingas  kraujavimui iš hemarojinių mazgų, tiesiosios ir riestinės žarnos navikų, išangės įtrūkimų.

X. Apetito pablogėjimas (Anorexia)

Anoreksija yra ryškus apetito pablogėjimas, dažniausiai lydimas ir kūno masės sumažėjimo. Apetitas sumažėja esant daugeliui virškinamojo trakto ligų . Jį gali sukelti ūminis ir lėtinis gastritas (ypač kai yra skrandžio funkcinis nepakankamumas), skrandžio vėžys. Tačiau apetitas gali pablogėti ir dėl daugelio kitų sistemų ligų – sergant širdies ligomis, infekcinėmis ligomis, esant vėžinei intoksikacijai, karščiuojant. Galima ir psichogeninė anoreksija – anorexia nervosa . Ji dažniau būna jaunoms mergaitėms brendimo amžiuje, netenkama iki 25% turėtosios kūno masės, sutrinka menstruacijų ciklas.

XI. Kiti požymiai

Sutrikus virškinamojo trakto organų funkcijoms gali atsirasti ir kitų ligos požymių:

a) blogas kvapas iš burnos – fotor ex ore. Jį gali sukelti rūkymas, nesveiki dantys ar dantenos, bakteriniai burnos, nosies, ryklės uždegimai, suirę navikai.
b) sutrikęs skonio jutimas. -Dažniausios jo priežastys yra anacidinis gastritas, geležies deficitinė anemija.
c) karščiavimas- dažniausiai jį sukelia opinis kolitas, Krono liga.
d) pieno produktų netoleravimas (malabsorbcijos sindromas)
e)kūno masės mažėjimas.