Senstant mažėja tolerancija angliavandeniams ir šiek tiek didėja gliukozės kiekis kraujuje nevalgius. Taip pat sumažėja jautrimas insulinui bei mažėja insulino gamyba.
Vyresniems pacientams dažniau nei jaunesniems pasitaiko mikro ir makro angiopatijos.
Taip pat vyresnio amžiaus pacientus specifiškai būtina sekti dėl hipoglikemijos, (kuri šiame amžiaus tarpsnyje yra mirtinai pavojinga), hipotenzijos ir vaistų tarpusavio sąveikos.
Hipoglikemija vyresniame amžiuje neretai pasireiškia kaip mąstymo sutrikimas ir rečiau būna stebimas padidėjęs prakaitavimas ar drebulys. Dažniausios hipoglikemiją sukeliančios priežastys yra insulino sekreciją skatinančių preparatų ( sulfonilureos ir meglitinido) vartojimas.
Yra nustatyta, jog vyresnio amžiaus grupėje glyburidą vartojančių asmenų tarpe hipoglikemija nustatoma beveik du kartus dažniau nei vartojančių glipizidą ( 27% ir 14%). Amerikos Diabeto Asociacija (ADA) neberekomenduoja skirti sulfonilureos preparatų vyresnio amžiaus pacientams.
Gydymui skiriant metforminą, taip pat reikia būti labai budriems, nes vyresniame amžiuje dažniau yra sergama inkstų nepakankamumu ir yra didesnė laktinės acidozės išsivystymo rizika.
Prieš paskiriant gydymą metforminu vyresniems nei 80 metų pacientams yra būtina nustatyti glomerulų filtracijos greitį (eGFR) ir neskirti metformino, jeigu š eGFR < 60, nepriklausomai nuo paciento amžiaus. Skirti gydymui rosiglitazoną ADA taip pat nerekomenduoja. Vyresniems pacientams taip pat nerekomenduojama skirti gydymui pioglitazono, dėl didelės edemos atsiradimo rizikos, bei širdies nepakankamumo pablogėjimo. Šiai dienai dar nėra aišku ar minėti vaistai nėra susiję su miokardo infarkto ir insulto atvejų padidėjimu.
Vyresniems pacientams skiriant insuliną yra būtina atsižvelgti į tai, kad inkstų funkcija silpnėja su amžiumi ir ypač tuomet kai GFR nukrenta žemiau kaip 50 cc/min.