Mikroalbuminurija yra būklė, kai baltymo albumino su šlapimu yra išskiriama > 30mg, bet < 300mg per parą. Mikroalbuminurija yra ankstyvos diabetinės nefropatijos, atsiradusios dėl arterinės hipertenzijos organų pakenkimo požymis. Ligai progresuojant gali mikroalbuminurija gali pereiti į nefrozinio lygio proteinuriją. Mikroalbuminurijai nustatyti paprastai yra naudojamos specialios tyrimų juostelės arba šis tyrimas yra atliekamas kitais metodais. Pastebėjus baltymą šlapime, po to reikia kiekybiškai įvertinti proteinurijos dydį. Kai yra pažeidžiamos inkstų kanalėlių ląstelės (intersticinis nefritas ar nekrozė), pasireiškia didelio laipsnio proteinurija.
Mikroalbuminurijos diagnostikos principai- Mikroalbuminurijos klinikiniai požymiai- padažnėjęs šlapinimasis, putotas šlapimas . Tačiau gali ir nebūti jokių klinikinių požymių.
Mikroalbuminurija yra vadinamas baltymo kiekis šlapime nuo 30–300 mg/d arba 30–300 mg/g kreatinino. - Su šlapimu išskiriamo albumino kiekis yra įvertinamas renkant šlapimą 24 valandas ( pirmo pasirinkimo tyrimas ) arba apskaičiuojant albumino ir kreatinino santykį. Šis santykis gerai koreliuoja su 24 valandų albuminurijos šlapime tyrimu.
- Šlapimo tyrimui naudojami diagnostiniai tyrimai naudojant juosteles, mikroalbuminurijos nenustato. Todėl atliekant skriningą dėl albuminurijos yra būtina naudoti diagnostines juosteles albuminui nustatyti, o gavus teigiamą atsakymą toliau atliekami kiti albuminurijos vertinimo tyrimai.
- Mikroalbuminurija yra ankstyvasis diabetinės nefropatijos markeris. Diabetinė nefropatija yra dažniausia inkstų nepakankamumo priežastis. Mikroalbuminurijos atsiradimas reiškia, jog yra padidėjusi lėtinio inkstų susirgimo rizika ir jis gali toliau progresuoti į lėtinį inkstų nepakankamumą. Mikroalbuminurija yra laikoma nepriklausomu širdies ir kraujagyslių komplikacijų faktoriumi tiek sergantiems cukralige asmenims, tiek nesergantiems cukralige asmenims.
- Mikrolabuminurija yra diabetinės nefropatijos požymis ir yra laikoma, jog ji atsiranda 2-joje (iš 5) inkstų nepakankamumo stadijoje. Paprastai ji yra nustatoma praėjus 5-15 metų po cukraligės diagnozės patvirtinimo.
- Persistuojanti mikroalbuminurija didina proteinurijos ir nefropatijos bei progresuojančio inksų susirgimo riziką.
- Mikroalbuminurija atspindi inkstų endotelio būklę. Ji atsiranda dėl inkstų kapiliarų susirgimo, kuris siejamas su inkstų endotelio sutrikimais. Praktiškai tai reiškia, kad yra glomerulų pralaidumo sutrikimas, dėl kurio į šlapimą patenka albuminas.
Mikroalbuminuriją reikia diferencijuoti su šiomis būklėmis
- Proteinurija (>300 mg/d or 300 mg/g kreatinino).
- Ortostatinė, posturalinė, fizinio krūvio sukelta mikroalbuminurija
- Pirmiausia yra būtina kontroliuoti arterinį kraujospūdį- stengtis jį palaikyti ≤130/80 mm Hg ribose. Kontrolei stengiamasi blokuoti renino- angiotenzino- aldosterno sistemą. Taip pat yra būtina adekvatus cukraligės gydymas.
- ACE ir ARB inhibitoriai sumažina hidrostatinė spaudimą intraglomeruliniuose kapiliaruose, taip pat mažina mikroalbuminuriją, lėtina diabetinės nefropatijos vystymąsi, mažina arterinį kraujospūdį ir širdies bei kraujagyslių komplikacijų riziką.
- Tiek ACE , tiek ARB dozes galima didinti iki maksimalių, tačiau nėra duomenų jog kombinuotas gydymas šiais preparatais yra naudingas persistuojančios mikroalbuminurijos gydymui.
Sergantiesiem cukralige ( idealiu atveju ir sergantiesiems arterine hipertenzija) mikroalbuminurijos tyrimas turėtų būti atliekamas 1 kartą metuose. Nustačius mikroalbuminuriją, jos gydymas turėtų būti agresyvus, kad būtų sumažinta progresuojančio inkstų nepakankamumo, proteinurijos bei mirties nuo širdies ir kraujagyslių susirgimų rizika.