Baltoji garstyčia ir jos gydomosios savybės[/su_heading

Augalas – Baltoji garstyčia

Lotyniškas pavadinimas – Sinapis alba L.

Sinonimai – white mustard, salad mustard, American Yellow Mustard, Bai Jie Zi, Brassica alba, Farine de Moutarde Blanche, Graine de Moutarde Blanche, Huile de Moutarde Blanche, Mostaza Blanca, Moutarde, Moutarde Anglaise, Moutarde Blanche, Moutarde Cultivée, Moutarde Rude, Mustard, Pâte de Moutarde Blanche, Plâtre de Moutarde Blanche, Poudre de Moutarde Blanche, Sinapis alba, Weibe Senfsamen, White Mustard Flour, White Mustard Greens, White Mustard Oil, White Mustard Paste, White Mustard Plaster, White Mustard Powder, White Mustard Seed, Yellow Mustard. горчица белая, горчица сарептская

Šeima –Bastutiniai (Kryžmažiedžiai) – Brassicaceae (Cruciferae)

Augalo aprašymas

Baltoji garstyčia yra vienametis žolinis augalas, išaugantis iki 20-100 cm aukščio. Garstyčios šaknis yra liemeninė, gana stipri. Jos stiebas yra  stačias, šakotas, su briaunotomis vagelėmis, apaugęs šiurkščiais plaukeliais, kiek rečiau plikas. Lapai yra kotuoti, pailgi arba pailgai kiaušiniški,  suskaldyti arba skiautėti, dantytomis arba įlenktai skiautėtomis skiltimis. Garstyčios viršutiniai lapai yra sveiki, bekočiai. Žiedynas – skėtiška kekė. Vainiklapiai šviesiai geltoni, maždaug du kartus ilgesni už taurėlapius. Vaisius – 22-45 mm ilgio, plona, plaukuota ankštara su briaunotu, vagotu, maždaug 10 mm ilgio, aukštyn išlinkusiu laibu koteliu. Ankštaros snapelis tokio pat ilgio kaip ankštaros dalis su sėklomis. Ankštaroje yra  yra 2-3 beveik apvalios, rusvos arba balsvos, su smulkiais taškeliais sekios. Žydėjimo periodas nuo birželio iki rudens.

Vaistiniams tikslams labiau tinka kita garstyčių  gentis – sareptinis bastutis (Brassica juncea (L.) Czern.). Nuo baltosios garstyčios ji skiriasi lyriškais, plunksniškai iškarpytais lapais, neplaukuotomis ankštaromis. Šios garstyčios sėklos  yra smulkios, apvalios, juodai melsvos arba rudos, aiškiai duobėtomis sėklomis. Žydėjimo periodas birželį-liepą. Vaisiai pradeda bręsti liepą.

Garstyčios yra išplitusios visoje Europoje ir Vakarų Azijoje. Šiuo metu auginamos beveik visame pasaulyje.

Garstyčia yra auginama laukuose ir daržuose. Kartais pasitaiko ir sulaukėjusių  garsčyių- jų gali būti aptinkama pakelėse, dykvietėse, paupiuose. Išplitusi visoje Lietuvoje.

Garstyčia žmonijai pažįstama nuo antikos laikų. Ją kaip puikų prieskonį vertino tiek senovės graikai, tiek romėnai. Dažniausiai jie smulkintus augalo lapus barstė tiesiog ant maisto. Garstyčių miltelius kaip prieskonį pradėjo vartoti prancūzai maždaug XVII amžiuje. Kadangi beveik pusė pasaulinių garstyčių atsargų buvo vežama iš Dižono miesto, šiuo vardu ir buvo pavadintas populiarusis prieskonis -Dižono garstyčios. Baltoji garstyčia savo priekoninėmis savybėmis yra panaši į juodąsias garstyčias (Sinapis arvensis L), tačiau yra švelnesnio skonio. Iki pat 1720 metų, kol augalas nebuvo aprašytas Londono farmakopėjoje, visos garstyčių rūšys buvo vadinamos vienu vardu ir prieskoniai buvo ruošiami iš jų visų.

Naudojamos augalo dalys

Maistui ir vaistams yra naudojamos garstyčių sėklos ir jauni garstyčių  lapai. Garstyčios  apsaugo maistą nuo pelėsio, todėl nuo senovės naudotos ne tik maistui, bet ir daržovių rauginimui, konservavimui bei kaip prieskonis. Garstyčių lapuose gausu ląstelienos, jie verdami arba troškinami kaip atskiras patiekalas, taip pat dedami į salotas.  Juodoji garstyčia maistui yra naudojama rečiau.

Vaistiniams tikslams yra renkamos pribrendusios garstyčių sėklos (Sinapis semen).  Vaistams tinka šios bastučio rūšys: sareptinis bastutis (Brassica juncea (L.) Czern.) ir juodasis (Brassica nigra (L.) W. D. J. Koch.) bastutis.

Garstyčių sėklos  yra renkamos rugpjūčio pradžioje, kai jos įgauna gelsvą spalvą.Sėklos yra aitraus deginančio skonio. Išdžiūvusias sėklas reikia išvalyti ir laikyti gerai vėdinamoje patalpoje, nes jos labai greitai pelija. vaistinė žaliava tinka vartojimui ki 3 metų

Veikliosios medžiagos

Garstyčių sėklose yra glikozido sinigrino (iki 1,5%) ir sinalbino. Fermentavimo metu iš jų taip pat išsiskiria fermentas mirozinas, kuris yra išskiriamas tik iš šaltame vandenyje sutraiškytų garstyčių sėklų. Iš fermentuotų sėklų yra gaunamas eterinis garstyčių aliejus (1,18-2,89%), kurio sudėtyje yra 40% alilo, 50% krotonilo, garstyčių aliejaus, cianalilo, nedidelis dimetilsulfido ir anglies disulfido kiekis. Be to, sėklose yra 23-47% sunkiai džiūstančių riebalų, baltymų ir gleivių.

Naudojimas medicinoje

Garstyčios veikia stimuliuojančiai ir dirginančiai, skatina virškinimo veiklą. Taip pat skatina vėmimą.

Gydymui yra vartojamos garstyčių sėklos ir iš jų gautas eterinis aliejus. Iš jų daromi trauklapiai (garstyčių lapeliai), kurie pasižymi antiseptiniu, priešuždegiminiu veikimu. Sudrėkinti trauklapiai dirgina odą ir gerina kraujo apytaką, todėl tinka gydyti reumatinius ir neuralginius skausmus, taip pat ir gerklės bei kvėpavimo takų uždegimus.

 

Pašalinis baltųjų garstyčių poveikis

Manoma, jog vartojamos maistinėmis dozėmis garstyčios yra saugios vartoti. Baltųjų garstyčių preparatų didesni kiekiai dirgina skrandžio gleivinę ir odą, sulaiko šlapimą.

Dideli baltųjų garstyčių kiekiai gali sukelti persileidimą ar kraujavimą iš gimdos.

Baltųjų garstyčių sąveika su kitais vaistais

Augalas yra mažai ištyrinėtas, duomenų literatūroje nėra.

Kada baltųjų garstyčių preparatų vartoti negalima

Baltųjų garstyčių preparatų gydymo tikslais  negali vartoti nėščios ir maitinančios krūtimi moterys bei maži vaikai.
Garstyčios nevartojamos kojų vonelėms , jeigu yra varikozinis venų išsiplėtimas, taip pat sergant širdies ir kraujagyslių, inkstų ligomis, hipertonija, plaučių tuberkulioze, gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa.

Trauklapiai nededami sergant odos ligomis, astma. Trauklapiai, ilgai juos laikant, gali sukelti nudegimą.