Augalas – Ugniažolė didžioji

Lotyniškas pavadinimas – Chelidonium majus

Sinonimai – Ugniažolė, akių žolė, cacalija, cacelija, cenevada geltonoji, cindalija, dangdovena, gajutė, gailiapienė, gelonė, geltonpienė, geltpienė, karpažolė, kaukapienė, kraujuotė, kregždažolė, kregždinė, lelionė, ugniažolynis, valasnykažolės,  Greater Celandine, Bai Qu Cai, Celandine, Celandine Herb, Celandine Root, Celidonia Mayor, Chelidonii, Chelidonii Herba, Chelidonium majus, Grande Chélidoine, Grande Éclaire, Greater Celandine Above Ground Parts, Greater Celandine Rhizome, Greater Celandine Root, Herbe à Verrues, Herbe aux Verrues, Parties Aériennes de la Grande Chélidoine, Racine de Chélidoine, Racine de Grande Chélidoine, Rhizome de Chélidoine, Rhizome de la Grande Chélidoine, Schollkraut, Tetterwort, Verruguera.

Šeima –Aguoniniai ( Papaveraceae Juss.)

Augalo aprašymas

Didžioji ugniažolė yra daugiametis nuodaingas žolinis augalas, išaugantis iki 30–100 cm aukščio.  Jos šaknys yra plonos, o šakniastiebis trumpas. Iš šakniastiebio  išauga keli gausiai lapuoti ir apaugę retais plaukeliais stiebai. Ugniažolės lapai yra ploni, plunksniškai suskaldyti į 5–7 ovalias skiltis, viršutinė jų  pusė yra tamsiai žalia, o apatinė – melsva. Apatiniai lapai sudaro skrotelę ir yra kotuoti,  o viršutiniai – bekočiai. Žiedai geltoni, susibūrę į retus skėčius. Žydi ugniažolė visą vasarą, tai yra  nuo gegužės–rugsėjo mėn. Vaisius – į ankštį panaši vienalizdė dėžutė, kurioje juodos sėklos. Visose augalo dalyse yra deginančių geltonų pieniškų sulčių.
Ugniažolė išplidtusi visoje Europje ir  Lietuvoje. Auga krūmuose, patvoriuose, šiukšlynuose. Mėgsta pavėsį, bei  purias ir trąšias dirvas.

Naudojamos augalo dalys

Gydymo tikslais yra ruošiama ugniažolių žolė (Chelidonii herba;  Herba Chelidonii). Ji yra pjaunama gegužės–birželio mėn., kai augalas žydi ir dar nėra jo subrendusių vaisių. Vasaros pabaigoje gali būti pjaunamas atolas. Nupjautos 50 cm žydinčios stiebų viršūnės  yra džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje ne aukštesnėje 35 °C temperatūroje.  Gerai išdžiovinta žolė yra pilkai žalios spalvos, gali turėti nesubrendusių vaisių. Rečiau yra naudojamos ugniažolių šaknys (Chelidonii radix). Jos kasamos rudenį arba pavasarį. Nuplautos šaknys supjaustomos ir džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje.

Ugniažolių nuoviru su kandikliais audiniai gali būti dažomi įvairių atspalvių geltona spalva.

Veikliosios medžiagos

Ugniažolės žolėje yra  yra 0,97–1,87 % alkaloidų. Svarbiausi iš jų yra chelidoninas, homochelidoninas, cheleritrinas, protopinas, berberinas ir kt.). Aptikta joje ir  organinių rūgščių (chelidono, obuolių, citrinos, gintaro rūgšties), vitamino C, provitamino A, flavonoidų, saponinų bei eterinių aliejų.

Naudojimas medicinoje

Ugniažolių preparatai pasižymi nervų sistemą raminančiu, antiseptiniu, antiuždegiminiu, niežėjimą mažinančiu, spazmolitiniu, tulžies išsiskyrimą skatinančiu ir analgetiniu poveikiu. Yra pastebėta, jog ugniažolės skatina gimdos  ir kitų raumenų susitraukimus, naikina trichomonas, skystina kraują, veikia antibaktericidiškai, padeda nutekėti tulčiai, skatina diurezę ir prakaitavimą, laisvina vidurius,  taip pat  veikia imunostimuliuojančiai bei naikina karpas. Senovėje jos taip pat laikytos meiliavaisčiu.Ugniažolės veikia nuskausminamai, antibakteriškai, skatina tulžies išsiskyrimą. Dėl antiseptinių savybių senovėje  buvo vartojamos odos susirgimų gydymui.
Ugniažolių užpilas tradiciškai yra  geriamas virškinamojo trakto spazmams šalinti, taip pat sergant tulžies pūslės ligomis, kepenų, ligomis,  tulžies pūslės akmenlige.

Ugniažolėmis buvo gydomas kosulys, bronchitas, laringitas, astma, geltligė, podagra, reumatas, žvynelinė, egzemos, furunkulai, gimdos kaklelio erozija, nagų ir odos grybelinės ligos, nuospaudos.

Liaudies medicinoje šviežiomis ugniažolių sultimis  tebėra gydomos karpos. Manoma, kad ugniažolių užpilas stabdo piktybinių auglių augimą. Tačiau augalas yra toksiškas ir nuodingas, todėl vidun šiai dienai beveik nevartojamas.
Gydymui geriamuosius preparatus gali skirti tik gydytojas.

Pašalinis didžiosios ugniažolės poveikis

• Ugniažolė yra nuodingas augalas. Ji gali sukelti burnos sausumą, galvos svaigimą, troškulį ir haliucinacijas. Vartojama didelėmis dozėmis gali sukelti  hematuriją, žarnyno spazmus, skrandžio skausmus, hematuriją, dizurijos priepuolius.
• Apsinuodijus šviežia ugniažole stebimas kepenų ir žarnyno nepakankamumas.
• Ugniažolė stipriai muša arterinį kraujospūdį.
• Augalo sultys yra dirginančios, sukelia alergijos reiškinius bei paralyžių ir kepenų nepakankamumą.
• Yra  pranešama, jog naminiai gyvuliai žūsta jei suvartoja daugiau nei 500 mg celandino.

Didžiosios ugniažolės sąveika su kitais vaistais

• Ugniažolės gali sąveikauti su glaukomos gydymui skirtais preparatais.
• Ugniažolė yra hepatotoksiška ir gali sustiprinti hepatotoksinių vaistų poveikį. Nevartotina kartu su hepatotoksiniais vaistais.

Kada didžiosios ugniažolės preparatų vartoti negalima

• Geriami  ugniažolės preparatai nevartojami nėštumo ir žindymo metu.
• Ugniažolės preparatai nevartojami esant širdies nepakankamumui.
• Ugniažolės negalima skirti vaikams, jaunesniems nei 12 metų.
• Ugniažolių preparatai nevartojami sergant kepenų ligomis ar geriant kepenims kenkiančius vaistus, pavyzdžiui, paracetamolį, išgėrus alkoholio.
• Ugniažolės negalima vartoti sergantiesiems imuninės sistemos ligomis- sistemine raudonąja vilklige, skleroderma, reumatoidiniu artritu.