Augalas – Vilkdalgis blyškusis

Lotyniškas pavadinimas – Iris pallida

Sinonimai – Iris germanica v ar. florentina Dykes iridaceae, Orris, Orris Florentine Iris

Šeima –Vilkdalginiai (  Iridaceae)

Augalo aprašymas

Vilkdalgiai yra daugiamečiai, žoliniai augalai, išaugantys iki 50–80 centimetrų. Vilkdalgio pavadinimas graikų kalboje reiškia „vaivorykštė“.  Šiuo metu yra žinoma virš 1000 vilkdalgio rūšių. Senovės Egipte, Graikijoje ir Italijoje jie buvo vertinami dėl savo švelnaus kvapo ir gražių žiedų. Nuo seno jie buvo vartojami kvepalų gamybai, gydymo tikslais bei kaip prieskonis. Blyškusis vilkdalgis žydi šviesiai melsvais žiedais. Manoma, jog jis yra artimiausias Vokiškojo vilkdalgio (Iris germanica), su stipriausiai išreikštomis gydomosiomis savybėmis giminaitis.  Pradeda vilkdalgiai žydėti gegužės ir birželio mėnesiais. Šie augalai nebijo žiemos šalčių ir gali augti +8 +10 laipsnių temperatūroje. Vilkdalgiai mėgsta saulėtas vietas, yra nereiklūs dirvai, gali augti priesmėlyje. Jie nebijo ir vasaros sausrų.

Vilkdalgių tėvynė yra  Viduržemio jūros šalys ir Šiaurės Afrika. Vilkdalgių šakniastiebiuose yra eterinio aliejaus, todėl šis augalas pramoniniu būdu auginamas Prancūzijoje, Italijoje, Persijoje, Kaukaze ir Vidurinės Azijos šalyse. Baltasis vilkdalgis arba kitaip dar vadinamas Florencijos vilkdalgis (Iris Florentina) jau viduramžiais tapo Florencijos miesto simboliu, kur jis yra auginamas jau nuo XIII amžiaus.

Naudojamos augalo dalys

Gydymo tikslais yra ruošiamos vilkdalgių šaknys, kurios yra kasamos antrais augalo gyvenimo metais. Jas reikia iškasti,  nuplauti ir išdžiovinti saulėje arba džiovykloje. Išdžiovintas vilkdalgių šaknis patariama laikyti sausoje patalpoje. Žiedus geriausiai yra rinkti gegužės mėnesį.

Veikliosios medžiagos

Vilkdalgių šaknyse bei žieduose yra daug eterinių aliejų ( iki 0.2% ), iš kurių svarbiausias yra metilo miristatas, eterinio aliejaus, taip pat oleinės rūgšies, ketono ir  irono, susidarančio augalo saugojimo metu. Aptikta juose ir organinių rūgščių, krakmolo, gliukozės, sacharozės, gleivių, dervų, cukrų, vitamino C.

Naudojimas medicinoje

Vilkdalgis pasižymi lengvu virškinimą skatinančiu, atsikosėjimą pagerinančiu bei šlapimą varančiu poveikiu. Vilkdalgių šaknų nuovirai bei antpilai tirština kraują, laisvina vidurius bei skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą.
Vilkdalgių šaknų nuovirais tradiciškai būdavo gydomas bronchitas ir astma.  Šviežios vilkdalgių sultys senovėje naudotos kaip ypač stiprus vidurius liuosuojantis preparatas.  Senovėje sausų vilkdalgių šaknų duodavo pakramtyti vaikams, kai jiems kaldavosi dantys. Sausos vilkdalgių šaknys naudotos aromatizuoti likeriams ir gaiviesiems gėrimams bei saldiesiems patiekalams. Cukruotos vilkdalgių šaknys gali būti vartojamos vietoje imbiero. Vilkdalgių šaknų gabalėliai būdavo dedami į sausų kvepalų rinkinius- pot-pourri, iš jų tebėra gaminami kvepalai, jų dar kartais dedama į dantų pastas ar kvepiančias pudras. Šiai dienai vilkdalgiai gydymui praktiškai nevartojami net liaudies medicinoje.

Pašalinis kvapiojo šalavijo poveikis

Vilkdalgių šaknys didelėmis dozėmis sukelia vėmimą ir viduriavimą. Vilkdalgių pudra gali sukelti alergines reakcijas.

Blyškiojo vilkdalgio sąveika su kitais vaistais

Augalas mažai tyrinėtas,  literatūroje duomenų nėra.

Kada blyškiojo vilkdalgio preparatų vartoti negalima

Šiai dienai blyškusis vilkdalgis vartojamas tik kvepalų gamyboje.

Blyškiojo vilkdalgio preparatų negali vartoti nėščios ir maitinančios krūtimi moterys bei maži vaikai.

Blyškiojo vilkdalgio eterinio aliejaus negalima vartoti vidun.