Geltonoji žiognagė yra daugiametis žolinis augalas, išaugantis iki 60–90 centimetrų. Geltonosios žiognagės stiebai statūs, plaukuoti, šakoti ir lapuoti. Jos lapai yra skirtingi. Pamatiniai lapai yra ilgakočiai, suskaldyti. Stiebiniai lapai yra trumpakočiai, triskilčiai, prielapiai stambiai dantyti. Šakų viršūnėse ant ilgų žiedkočių suformuojami statūs, geltoni, gana stambūs (maždaug 1,5 cm skers-mens) žiedai. Vaisius sutelktinis. Vaisiukai apie 3,5−4,5 mm ilgio, pailgai kiaušiniški, su ilgu užlenktu liemenėliu, kabliška viršūne, apaugę baltais blizgančiais plaukeliais. Žydėti žiognagė pradeda gegužės mėnesio pradžioje ir baigia žydėti iki birželio mėnesio vidurio. Liepos mėnesį pradeda augti apaugę plaukeliais geltonosios žiognagės vaisiai. Sėklos lieka daigios 3 ar 4 metus. Gausiai derėti (liepos ir rugpjūčio mėnesiais) geltonoji žiognagė pradeda antraisiais metais.
Manoma, jog geltonoji žiognagė yra kilusi iš Europos bei Vakarų Azijos šalių. Šiuo metu ji yra paplitusi visoje Europoje, Vidurinėje Azijoje, Irane bei Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje ji mėgsta augti pamiškėse, šviesiuose lapuočių miškuose, krūmynuose, patvoriuose, soduose bei parkuose.
Geltonosios žiognagės sėklos yra sėjamos tiesiai į dirvą, geriausia tai daryti kovo mėnesį.
Geltonosios žiognagės gydomosios galios buvo žinomos jau nuo XII amžiuje. 1493 metais vokiečių metraštininkai rašė, kad tuose namuose, kuriuose yra žiognagės šaknis, nelabasis neturi galios. Taip pat buvo tikima, jog geltonoji žiognagė atbaido nuodingus gyvūnus.
Naudojamos augalo dalysGydymo tikslams yra kasamos augalo šaknys, taip pat džiovinama antžeminė augalo dalis ir renkamos jo sėklos. Šaknys yra kasamos anksti pavasarį, o žiognagės žolė pjaunama vasarą. Geltonosios žiognagės šaknis yra patariama kasti antraisiais augimo metais. Iškasus, nuo šaknų reikia kruopščiai nuvalyti žemes, nuplauti ir išdžiovinti gerai vėdinamoje patalpoje arba orkaitėje. Svarbu, kad džiovinant ant geltonosios žiognagės šaknų neatsirastų pelėsių. Europoje laikoma, kad geltonosios žiognagės šaknies negalima kasti iki Kovo 25 dienos.
Liaudies medicinoje yra naudojamos ir geltonosios žiognagės sėklos, kurias patariama rinkti tada, kai jos prinoksta.
Geltonoji žiognagė nuo senovės buvo vartojama ir kaip prieskonis. Prieskoniams yra vartojami geltonosios žiognagės šakniastiebiai, kurie maloniai kvepia. Būtent šaknų kvapnumas lėmė ir šio augalo pavadinimą, nes graikiškai „geyo“ reiškia „kvepiu“. Šakniastiebiai aromatas išryškėja po fermentacijos, todėl jų gabalėliais nuo seno gardinami alkoholiniai gėrimai , kuriems reikalingas gvazdikėlių prieskonis( alus, elis, gira), taip pat jos buvo dedama į garsųjį likerį“Benediktiną“.
Geltonosios žiognagės šaknyse esantis eterinis aliejus yra naudojamas kosmetikoje ir parfumerijoje. Nuo seno ji buvo naudojama ir odų rauginimui. Gurmanai taip pat valgo ir jaunus geltonosios žiognagės lapus kaip salotas, o jų šaknis naudoja kaip prieskonius daržovių patiekalams. Geltonosios žiognagės šaknis taip pat galima naudoti ir padažams paskaninti.
Geltonosios žiognagės šaknis taip pat naudota ir audinių dažymui. Vilną ji dažo ruda spalva.
Veikliosios medžiagosGeltonosios žiognagės lapuose yra gausu vitamino C, o šaknyse – fitonicinidų. Sausose geltonosios žiognagės šaknyse yra kartaus, gvazdikėlių kvapo eterinio aliejaus, fenolio glikozidų ( jų tarpe ir eugenolio), rauginių medžiagų taninų, taip pat galimai ir seskviterpeno laktono cinicino, dervų, chlorogeninės ir galinės bei kafeinės rūgšties.
Geltonoji žiognagė veikia baktericidiškai, mažina uždegimus, taip pat slopina ciklooksigenazę ir mažina prostaglandinų gamybą. Jos šaknies preparatai skatina tulžies išsiskyrimą, padeda atsikosėti, stabdo kraujavimą, krešina kraują, stiprina organizmo imuninę sistemą. Laboratoriniais tyrimais nustatyta, jog geltonosios žiognagės preparatai veikia panašiai kaip ir nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai.
Naudojimas medicinojeSenovėje geltonoji žiognagė buvo naudota gerklės, burnos ir virškinimo organų susirgimų gydymui. Ji veikia sutraukiančiai, todėl naudota gerklės ir burnos skalavimams, dantenų uždegimams bei skrandžio opoms, viduriavimams ir dizenterijai gydyti. Žiognagės būdavo dedama į odos priežiūros priemones, tepalus nuo hemorojaus. Ji taip pat buvo naudojama makšties skalavimams esant baltosioms. Geltonoji žiognagė taip pat muša temperatūrą ir veikia panašiai kaip chininas.
Teigiama, jog geltonoji žiognagė veikia priešuždegimiškai ir antiseptiškai, taip pat yra kvapni sutraukiančioji ir tonizuojančioji priemonė. Senovėje ja gydyti vabzdžių įkandimai, maras ir pilvo skausmai. Europos liaudies medicinoje naudota karščiavimams mažinti, lėtinių kraujavimų stabdymui, viduriavimų, dizenterijos, skrandžio sudirgimui, galvos skausmams, karštinei, leukorėjai, gerklės skausmams ir žaizdoms gydyti. Medicininių tyrinėjimų patvirtinančių šias augalo savybes šiai dienai nėra paskelbta.
Geltonosios žiognagės šaknų nuoviru taip pat yra patariama gydyti viduriavimą, gausų kraujavimą menstruacijų metu bei slopinti galvos skausmus. Šiuo nuoviru, sergantiems reumatu bei sąnarių ligomis, yra patariama tepti skaudamas vietas.
Pašalinis geltonosios žiognagės poveikisYra pastebėta, jog geltonoji žiognagė gali paskatinti kraujavimą iš virškinamojo trakto ir virškinimo sutrikimus. Taip pat gali pabloginti inkstų veiklą.
Taip pat yra manoma, jog geltonoji žiognagė gali sutrikdyti menstruacinį ciklą ar sukelti persileidimus, tačiau nėra tai patvirtinančių tyrimų.
Geltonosios žiognagės sąveika su kitais vaistaisGeltonoji žiognagė gali susilpninti arterinį kraujospūdį reguliuojančių vaistų poveikį. Nevartotina kartu.
Kada geltonosios žiognagės preparatų vartoti negalimaGeltonosios žiognagės preparatų negali vartoti nėščios ir maitinančios krūtimi moterys bei maži vaikai.