ilavatus, Lamb’s tail, Fox tail Šeima – Pataisiniai (L lycopodiaceae) Augalo aprašymas
Šarkakojis pataisas yra daugiametis sporinis amžinai žaliuojantis augalas. Jo stiebas yra apvalus, iki 100-150 cm. ilgio, driekiasi žeme, netaisyklingai išsišakojęs į 5-15 cm. ilgio aukštyn kylančias, tankiai lapotas šakutes. Šarkotojo pataiso lapai yra smailūs, yliški, 3-4mm ilgio. Jie prigulę prie stiebo, o jų viršūnėlės užsibaigia ilgais žilais šereliais. Sporinės varputės užauga iki 6 cm. ilgio, išauga ant gana ilgų laibų varpkočių.
Pataisai sporifikuoja birželio-rugsėjo mėnesiais, o jų sporos subręsta liepos- rugsėjo mėnesiais. Pataisų sporos yra smulkūs, šviesiai geltoni milteliai, trikampiškos. Pataisų sporos šiek tiek degina odą, panašiai kaip ir sieros milteliai, iš čia ir yra kilęs jų lotyniškas pavadinimas. Dauginasi pataisai ir stiebais, ir sporomis.
Pataisai mėgsta augti sausuose miškuose, dažniausiai pušynuose. Jie auga dideliais sąžalynais, vidutinio drėgnumo rūgščiuose, smėlėtuose, mažai derlinguose dirvožemiuose, priekalnėsė. Paplitęs visoje Europoje ir visoje Lietuvoje. Pataisai yra labai dekoratyvūs augalai. Jie labai nukenčia įvairių švenčių ar iškilmių metu, kai iš jų daromos girliandos, vainikai, verbos. Šiuo metu jie priskirti saugomų augalų grupei ir bet koks jų naikinimas uždraustas.
Naudojamos augalo dalysGydymo tikslais yra vartojamos pataisų sporos. Sporinės varputės yra karpomos joms tik pradėjus gelsti, – nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio mėnesio. Vaistinė medžiaga yra renkama anksti rytą arba po lietaus, esant drėgnam orui, nes iš sausų varpučių nuo mažiausio prisilietimo ima dulkėti sporos. Surinktos sporinės varputės paskleidžiamos plonu sluoksniu ant popieriaus ir džiovinamos šiltoje patalpoje. Išbirusios sporos persijojamos tankiu šilkiniu sieteliu ir laikomos sandariuose induose. Vaistinę medžiagą galima laikyti penkerius ir daugiau metų. Jos nesugeria drėgmės, jose nesiveisia mikrobai.Nuo seno taip pat gydymo tikslais buvo naudojama ir kita pataisų rūšis – Eglynų pataisas L. selago L
Pataisų sporos naudotos žaizdų priežiūrai jau viduramžiais, o Vokietijoje gydomosios jo savybės yra aprašytos jau nuo XVII amžiaus. Šarkakojo pataiso žolė buvo naudojama šlapimo išskyrimui paskatinti, šlapimo pūslės uždegimų, šlapimo nelaikymo, bei inkstų akmenligės gydymui. Anglijoje pataisais buvo gydomi nugaros skausmai bei peršalimai. Pataisų sporos taip pat naudotos ausų ir nosies tepalų gamyboje. Nuo seno buvo pastebėtas pataisų sporų nelaidumas vandeniui, dėl ko jomis buvo dengiamos tabletės, kad saugomos jos nesuliptų. Sporos taip pat yra labai degios, dėl ko jos buvo naudojamos fejerverkų gamybai. Šiuo tikslu augalo sporos tebėra naudojamos iki šiol
Veikliosios medžiagosŠarkakojo pataiso žolėje yra alkaloidų. Iš jų svarbiausi klavatoksinas, likopodinas, nikotinas ir kiti. Sporose yra iki 50 proc. nedžiūstančių riebalų, į kurių sudėtį įeina oleinas, fitosterinas, sporoninas, stearinas, palmitinas ir kiti. Be to, sporose yra apie 2% likopodinės rūgšties, hidrokafeinės rūgšties, polenino 45, bei 3-8 proc. %. Sporose taip pat yra iki 5 proc. cukraus; fitosterino, azotinių ir kitų medžiagų. Svarbiausi sporose aptinkami alkaloidai yra klavatoksinas ( jo yra iki 0.12 %), bei klavatinas ir likopodinas.
Naudojimas medicinojePataisų sporos stabdo kraujavimą, taip pat skatina žaizdų gijimą. Pataisų žolė pasižymi raminančiu, diuretiniu, silpnu spazmus malšinančiu poveikiu. Kartais vartojama lėtinių šlapimo takų susirgimų, virškinimo sutrikimų bei gastritų gydymui. Sporomis barstomi odos pažeidimai, ypač esant niežuliui ar uždegimo reiškiniams. Homeopatiniai pataisų preparatai naudojami galvos skausmų, kepenų susirgimų ir virškinimo sutrikimų (atsirūgimų, pilvo pūtimo) gydymui.
Šiuolaikinėje Europos medicinoje pataisai yra naudojami tik išoriškai – žaizdų ir odos pažeidimų priežiūrai. Jų sporomis yra barstomos iššutusios vietos, ypač vaikams. Jomis taip pat yra barstomos pragulos, pūliuojančios žaizdos, labai prakaituojančios kojos. Žole liaudies medicinoje buvo gydomos įvairios ligos: šlapimo pūslės, inkstų, kvėpavimo takų ir kitos. Degtinės ekstraktas dar kartais liaudies medicinoje yra vartojamas, kai nelaikomas šlapimas. Tačiau augalas toksiškas, todėl vidujai vartoti jau neberekomenduojamas, todėl su juo reikia elgtis labai atsargiai.Pataisas šarkakojis ir kiti pataisai yra gana toksiški, todėl naudojami tik kaip išoriniai vaistai. Vartoti ji geriau reikėtų tik pasitarus su gydytoju ar vaistininku.
Liaudies medicinoje augalo sporos vartotos sąnarių skausmų ir epilepsijos gydymui, taip pat plaučių bei inkstų ligų gydymui. Vidiniam vartojimui sporos yra maišomos su laktoze (10 dalių sporų ir 90 dalių laktozės ). Maždaug 30 g miltelių yra virinama 1 l vandens ir geriama po 1 valgomąjį šaukštą iki 3 kartų per dieną. Sporomis taip pat gydomas išangės niežulys bei hemorojus.
Pašalinis šarkakojo pataiso poveikisŠarkakojis pataisas yra toksiškas ir kenkia kepenims vartojamas didelėmis dozėmis vidun. Laikoma jog toksiškas yra visas augalas. Vidun gali būti vartojamos ir gydymo tikslais vartojamos tik augalo sporos. Augalo sporos yra labai degios ir gali sprogti savaime.
Šarkakojis pataisas lėtina širdies susitraukimų dažnį, nevartotinas esant bradikardijai.
Šarkakojo pataiso sporos gali sukelti žarnų nepraeinamumą, -nevartotinas esant peristaltikos sutrikimams.
Šarkakojo pataiso preparatai gali skatinti skrandžio ir žarnyno liaukų sekreciją ir taip pabloginti sergančiųjų opalige būklę.
Šarkakojo pataiso preparatai gali paskatinti bronchų sekreciją ir pabloginti sergančiųjų astma ar plaučių emfizema būklę.
Manoma, jog šarkakojo pataiso preparatai gali paskatinti traukulių atsiradimą.
Šarkakojo pataiso preparatai gali skatinti šlapimo takų obstrukcijos reiškinius.
Šarkakojo pataiso sąveika su kitais vaistaisŠiai dienai literatūroje duomenų nėra.
Kada šarkakojo pataiso preparatų vartoti negalimaŠarkakojo pataiso preparatų negali vartoti nėščios ir maitinančios krūtimi moterys bei maži vaikai.
Šarkakojo pataiso preparatai neturėtų būti vartojami vidun.