Augalas – Žalioji rūta

Lotyniškas pavadinimas – Ruta graveolens

Sinonimai – Common Rue, Garden Rue, German Rue, Herb-of-Grace, Herbe à la Belle-Fille, Herbe de Grâce, Herbe de Repentance, Herbe de la Rue, Herbygrass, Raute, Ruda, Ruda de Castilla, Rue Fétide, Rue des Jardins, Rue Officinale, Rue Puante, Ruta Grav, Ruta graveolens, Rutae Folium, Rutae Herba, Sudapa

Šeima – Rūtinių (Rutaceae)

Augalo aprašymas

Žalioji rūta yra daugiametis aromatingas, pusiau sumedėjęs žolinis augalas, išaugantis iki  20–80 centimetrų aukščio.
Jos stiebas yra stačias, plikas, melsvai pilkas ir šakotas, o rūtos lapai – pražanginiai, kotuoti. Atskiri  rūtos lapeliai yra pailgi arba kiaušiniški, pilkai žalios spalvos. Žydi rūtos gelsvai žalsvos spalvos žiedais.  Augalo žydėjimo periodas- birželio ir rugpjūčio mėnesiai. Rūtos mėgsta augti saulėtoje vietoje,  trąšioje bei nuo vėjų apsaugotoje dirvoje, nemėgsta drėgmės. Dauginasi  sėklomis arba daigais, o taip pat ir auginiais. Žaliosios rūtos savo sėklas subrandina antraisiais augimo metais.

Rūta Lietuvoje auginama darželiuose bei kapinėse ir yra paplitusi visoje respublikos teritorijoje. Manoma, jog į Lietuvą ji pateko tik Renesanso laikotarpiu- ją iš Italijos atvežusi karalienė Bona. Savaime rūtos yra išplitusios Viduržiemio jūros baseino kraštuose ir Šiaurės Afrikoje.

Žmonija rūta pažįsta nuo gilios senovės. Egiptiečiai ir senovės graikai rūtas naudojo mėnesinėms paskatinti, taip pat regėjimui pagerinti. Rūtos taip pat buvo naudojamos dvasininkų ritualuose. Iki pat viduramžių rūtos buvo laikomos beveik nuo visų ligų gydančiu vaistu. Rūtos taip pat yra vertinamas kaip prieskoninis augalas- jos naudojamos gėrimams ir mėsos patiekalams aromatizuoti.

Gydomosiomis savybėmis pasižymi ir kita  Viduržiemio jūros baseine paplitusi rūtos rūšis-  R. chalepensis. Ji nuo seno vartojama kirminams varyti, paskatinti mėnesinių atsiradimui bei gydyti skaudančias akis.

Maistinės rūtos savybės

Prieskoniams rūtos vartojamos ypatingai retai ir tik ypač mažais kiekiais. Jų galima šiek tiek dėti į mėsos paštetus, padažus ar gaiviuosius gėrimus. Vienok, augalas sukelia alergines reakcijas ir gali iššaukti persileidimą, todėl verčiau rinktis nepavojingus prieskonius.

Naudojamos augalo dalys

Maistui ir vaistams yra naudojama antžeminė augalo dalis- rūtos žolė. Ji yra renkama visą vasarą- augalo žydėjimo metu. Tačiau piktnaudžiauti rūtomis negalima, nes jos visgi laikomos nuodingu augalu. Prieskoniams rūtos žolė yra pjaunama prieš pat žydėjimą ir džiovinama pavėsyje. Eterinio aliejaus ruošimui rūtos yra pjaunamos  žydėjimo pradžioje arba masinio žydėjimo metu. Žaliąsias rūtas būtina pjauti ir ravėti tik su pirštinėmis ir jokiu būdu ne saulėtą dieną, nes jos sukelia ir dermatitą ir fotodermatitą.

Veikliosios medžiagos

Rūtos žolėje yra apie 0.5% eterinių aliejų.  Iš jų  50–90% sudaro  2-undekanonas. Aptikta jose ir flavonoidų rutino, furokumarinų ( bergapteno) ir maždaug 1.4% furochinolinų alkaloidų. Svarbiausi iš jų yra fagarinas, arborininas, skimiaminas ir kiti.  Rūtose taip pat yra daug vitamino C, glikozido, rutino, kaprolo, kaprilo, rauginių ir mineralinių medžiagų. Rutinas stiprina kraujagsylių sieneles ir mažina arterinį kraujospūdį.

Naudojimas medicinoje

Nuo gilios senovės rūtos buvo naudojamos pagreitinti mėnesinių atsiradimui. Jos skatina gimdos susitraukimus ir kraujo pritekėjimą į gimdą. Viduramžiais rūtomis buvo gydoma isterija, epilepsija, galvos svaigimai, galvos skausmai, trumparegystė, žarnų kolika, impotencija, taip pat ir  varomi kirminai. Taip pat rūtomis  buvo gydomi apsinuodijimai bei akių susirgimai.Šviežios rūtos sultys buvo siūlomos  gerti įgėlus vabzdžiui ar įkandus gyvatei, bei pablogėjus regėjimui.

Rūtos nuoviru ir užpilu buvo skalaujamos pervargusios ir skaudančios akys. Buvo tikima, jog rūtos gali pagerinti regėjimą. Rūtos taip pat buvo pasitelkiamos nervų ligų gydymui-  ypač Belo paralyžiui ir išsėtineis sklerozei. Šiuo metu atliekami tyrimai siekiant išsiaiškinti rūtų naudą vėžio gydymui.

Liaudies medicinoje rūtos buvo naudojamos sąnarių skausmams gydyti- ypač sergant podagra ir reumatu. Sergantiems reumatu rūtų eteriniu aliejumi patariama įtrinti skaudamus sąnarius.

Rūtos taip pat naudotos virškinimui paskatinti- esant dujų kaupimuisi.

Sausų rūtų miltelių patariama užberti ant supūliavusių odos žaizdų bei opų.

Sergantiems konjunktyvitu, akis patariama plauti rūtų antpilu, o šviežius rūtos lapus uždėti ant sumuštų kūno vietų.

Pašalinis rūtos vartojimo poveikis

Rūtos augalas prisilietus gali sukelti odos uždegimą- dermatitą.

Rūtos vartojamos vidun, arba dirbant su rūtomis saulėkaitoje gali išsivystyti fotodermatitas- odą nuberti pūslėmis.

Rūtos skatina gimdos susitraukimus ir kraujo pritekėjimą į gimdą, todėl gali sukelti persileidimą.

Rūtos  turi haliucinogeninių savybių, todėl  vartojamos didelėmis dozėmis gali būti nuodingos.

Rūtos taip pat dirgina šlapimo takus ir gali pažeisti inkstus.

Apsinuodijimo rūtomis požymiai

Apsinuodijus rūtomis ima stipriai tekėti seilės, ištinsta liežuvis, sutrinka skrandžio ir žarnyno veikla, sulėtėja pulsas, pasunkėja kvėpavimas, sumažėja kūno temperatūra, susilpnėja sąmonė, atsiranda traukuliai, vystosi kepenų ir inkstų pakenkimai,  žmogus netenka sąmonės ir gali netgi mirti.
Apsinuodijusiems rūtomis patariama duoti gerti prakaitavimą ir šiek tiek viduriavimą skatinančių vaistų.

Rūtos  sąveika su kitais vaistais

Rūtos sąveikauja su fotosensibilizuojančiais vaistais ( psoralenu, amitriptilinu, ciprofloksacinu, norfloksacinu, lomefloksacinu, ofloksacinu, levofloksacinu, sparfloksacinu, gatifloksacinu, moksifloksacinu, biseptoliu, tetraciklinu, metoksalenou, 8-MOP, Oksoralenu, trioksalenu).

Kada rūtos preparatų vartoti negalima

Rūtų negalima vartoti nėščioms ir maitinančioms krūtimi moterims ir mažiems vaikams.

Rūtos prepartų nereikėtų ruošti patiems ir nenaudoti šio augalo be gydytojo paskyrimo.