Augalas – Nariuotasis bervidis

Lotyniškas pavadinimas – Scrophularia nodosa

Sinonimai –liaukų žolės, narienikas, paliaukiažolė, ropenės, Figwort, Carpenter’s Square, Common Figwort, Knotige Braunwurz, Knoten-Braunwurz Escrofularia, Grande Scrofulaire, Heal-all, Herbe aux Écrouelles, Herbe au Siège, Rosenoble, Scrofulaire, Scrofulaire des Bois, Scrofulaire Noueuse, Scrophula Plant, Scrophularia, Scrophularia marilandica, Scrophularia nodosa, Scrophularia Radix, Throatwort, Xuan Shen.

Šeima – Bervidinių (Scrophulariaceae)

Augalo aprašymas

Nariuotasis bervidis yra daugiametis žolinis nuodingas augalas, išaugantis iki 50 – 150 cm aukščio. Augalas yra nemalonaus kvapo. Jo stiebas yra  keturbriaunis, dažniausiai nešakotas.Bervidžio  lapai yra priešiniai, pailgai kiaušiniški, pliki. Lapų pamatai širdiški, tamsiai žali, kraštai pjūkliški,o  koteliai trumpi. Ant šaknų išauga gumbeliai. Bervidis žydi tamsiai purpurinės spalvos žeidasis, susitelkusiais į šluoteles stiebo viršūnėje.  Augalo žydėjimo laikotarpis yra birželio-liepos mėnesiai, tačiau kartais pasitaiko žydinčių augalų ir  iki pat rugsėjo mėnesio. Augalo vaisius-  dėžutė, atsidaranti 2 sąvaromis. Sėklos rudos, pailgos, raukšlėtos, 1 mm ilgio. Dėžutėje sėklos bręsta rugpjūčio-spalio mėnesiais. Augalas dauginasi ir vegetatyviškai palaipomis. Bervidžiai mėgsta drėgnus  lapuočių ir spygliuočių miškus, raistus, miško balų ir upelių pakrante ir pamiškes., Auga puriame  derlingame dirvožemyje, kur podirvio vanduo yra  netoli paviršiaus. Natūraliai bervidis yra paplitęs Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato zonoje. Augalas yra nuodingas.

Viduramžiais ir iki pat XVII amžiaus dėl augalo pumpurų panašumo į sutinusius kaklo limfmazgius, bervidis buvo laikomas vaistu nuo tuberkuliozės, ypač odos ir  limfmazgių tuberkuliozės bei sutinusių liaukų ir auglių.

Gydymo tikslais kartais naudojamas ir vandeninis bervidis (S. aquatica), bei Amerikos žemyne paplitusi bervidžio rūšis S. marylandica. Kinijoje augantys bervidžiai S. ningopoensis yra pasitelkiami detoksikacijai ir infekcijų gydymui.

Naudojamos augalo dalys

Gydymui yra renkama antžeminė augalo dalis- žolė. Vaistinė žaliava yra renkama vasarą- augalo žydėjimo metu.

Veikliosios medžiagos

Bervidžio žolėje yra aptikta alkaloidų iridoidų. Svarbiausi iš jų yra aucubinas,  harpagozidas ir acetil harpagidas. Aptikta ir flavonoidų, širdį veikiančių glikozidų ir fenolio rūgščių. Harpagozidas ir harpagidas galimai pasižymi sąnarių uždegimą mažinančiu poveikiu.

Naudojimas medicinoje

Tradiciškai yra laikoma, kad bervidis padeda išvalyti kūną nuo toksinų ir yra naudingas įvairių odos ligų gydymui. Bervidžio preparatais tradiciškai gydoma egzema ir psoriazė. Išoriškai jais tepami odos nudegimai, žaizdos, opos, hemorojiniai mazgai. Bervidžio preparatai pasižymi lengvu šlapimą varančiu poveikiu, todėl dar kartais naudojami patinimų gydymui. Pastebėta ir kirminus varantis šio augalo preparatų poveikis.

Pašalinis nariuotojo bervidžio  poveikis

Nariuotojo bervidžio preparatai gali mažinti cukraus kiekį kraujuje.

Nariuotojo bervidžio preparatai gali sukelti širdies ritmo sutrikimus – skilvelinę tachikardiją.

Nariuotojo bervidžio  sąveika su kitais vaistais

Nariuotojo bervidžio preparatai gali sąveikauti su šlapimą varančiais preparatais ir taip sąlygoti kitų vaistinių medžiagų pasišalinimą iš organizmo. Nevartotini kartu su diuretikais ir ličio preparatais.

Kada bervidžio  preparatų vartoti negalima

Bervidžio preparatų nerekomenduojama vartoti be gydytojo  nurodymo ir juo gydytis patiems.

Bervidžio preparatai nerekomenduojami nėščioms ir maitinančioms krūtimi moterims.

Bervidžio preparatai nevartotini sergant širdies ligomis.