Žyma: Agrimonia eupatoria

Lotyniškas pavadinimas–  Agrimonia eupatoria

Sinonimai – dirvuolė gydūnė, tvilkės, žemės rumbikės, agrimony,church steeples, cocklebur, philanthropos, sticklewort, stickwort, Agrimone, Agrimonia, Agrimonia eupatoria, Aigremoine, Aigremoine Eupatoire, Church Steeples, Churchsteeples, Cockeburr, Cocklebur, Common Agrimony, Da Hua Long Ya Cao, Eupatoire-des-Anciens, Fragrant Agrimony, Francormier, Herba Agrimoniae, Herbe-de-Saint-Guillaume, Herbe de Sainte Madeleine, Philanthropos, Soubeirette, Sticklewort, Thé des Bois, Thé du Nord, Toute-Bonne.

Šeima – Erškėtinių (Rosaceae)

Augalo aprašymas

Vaistinė dirvuolė yra daugiametis žolinis augalas, išaugantis iki  30-120 cm aukščio. Jos stiebas yra, stačias, viršutinėje dalyje truputį šakotas, apaugęs tankiais plaukeliais. Lapai sudėtiniai, pertrauktai neporomis plunksniški, į viršūnę mažėjantys. Viršutinė lapų pusė yra tamsiai žalia, su retokais plaukeliais, apatinė – gausiai apaugusi švelniais plaukeliais, pilka. Žydi dirvuolė geltonai, Žiedai sutelkti į 10-30 cm ilgio kekes. Dirvuolės žydi vasaros pabaigoje liepos-rugpjūčio mėnesiais. Dirvuolės nėra retos. Jos mėgsta augti šlaituose, pagrioviuose, pakelėse, krūmuose, sausose pievose, dirvonuose. Augalas paplitęs visoje Lietuvoje bei Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje.

Augalo lotyniškas pavadinimas yra kildinamas iš senovės persų karaliaus Mitridato Eupatoro vardo, kuris garsėjo savo medicinos žiniomis. Tačiau greičiausiai šis pavadinimas yra kilęs iš iškraipyto graikų kalbos žodžio argemon,- kuris reikia baltą ragenos dėmę. Nuo senų senovės dirvuolė buvo naudojama žaizdų gydymui. Kadaise jos buvo dedama į 15 amžiuje naudoto arkebūzų vandens sudėtį, naudotą karo žaizdų gydymui.

Dirvuolės naudojimas

Vaistams naudojama  antžeminė augalo dalisir džiovinti žiedai.

Veikliosios vaistinės dirvuolės medžiagos

Vaistinės dirvuolės žolėje gausu rauginų medžiagų, eterinių aliejų ir dervų. Jie veikia priešuždegimiškai, sutraukiančiai bei antibakteriškai.

Vaistinės dirvuolės gydomosios savybės

Dirvuolė  nuo senovės garsėjo kaip saugi ir netoksiška vaistažolė, pasižyminti sutraukiančiu poveikiu.

Senovės Anglijoje ji buvo naudojama žaizdų, gyvačių įkandimų bei karpų gydymui. Prancūzijoje ji buvo naudojama raumenų skausmams, patempimams ir išnirimams gydyti.

Šiandien natūraliosios medicinos šalininkai ją naudoja kaip lengvai dezinfekuojančią, sutraukiančią priemonę. Kartais kaip viduriavimą stabdančią  ir atsikosėjimą gerinančią vaistažolę.Vaistinę dirvuolę neretai naudoja vaikų viduriavimų, cistitų ar bronchitų gydymui, taip pat išoriškai- žaizdoms skalauti.

Vaistinės dirvuolės žolė medžiagą nudažo geltona spalva.

Amerikiečių gydytojai į šią vaistažolę linkę žiūrėti atsargiai, nes plačių šios vaistažolės saugumą įrodančių tyrimų nepakanka.

 Specifinės  vaistinės dirvuolės vartojimo situacijos

• Dirvuolės preparatai rekomenduojami vaikams, linkusiems šlapintis naktimis.
• Kraujavimui stabdyti ir žaizdoms dezinfekuoti
• Cukraus kiekiui kraujyje mažinti sergant 2 tipo cukriniu diabetu
• Viduriavimams stabdyti
• Kepenų ligų ir geltos gydymui
• Parazitinėms ligoms gydyti
• Kaip imunitetą stiprinanti priemonė sergant  lėtine leukemija, mielomine liga, kiaušidžių vėžiu.
• Teigiama, jog ji pasižymi krūties vėžį perspėjančiu veikimu

Dirvuolės vartojimo formos ir dozės

 Dažniausiai vartojamos dirvuolės arbatos ir tinktūros.

Vadovėliuose nėra tiksliai nurodomas dirvuolės dozavimas.

Dažniausiai siūloma imti 2 -4 arbatinius šaukštelius džiovinto augalo puodeliui verdančio vandens. Tokią arbatą siūloma gerti 1 kartą dienoje.

Pašaliniai dirvuolės vartojimo reiškiniai

Fototoksiškumas ir fotoalerginės reakcijos.

 Kada dirvuolės skirti negalima

Vaistinės dirvuolės preparatų negalima vartoti  sergant