Žyma: Deguonis

Indikacijos deguonies skyrimui

Ūminių ligų ir būklių metu deguonis yra  skiriamas, kai kraujo saturacija (Sa ) krenta < 90 proc., o dalinis arterinio kraujo deguonies slėgis (PaO2) < 60 mm Hg. Staigus  kraujo saturacijos kritimas < 80 proc., o PaO2 < 45 mm Hg gali
sukelti sąmonės sutrikimus ir smegenų bei kitų organų ir audinių hipoksiją, kuris gresia tolesniu audinių pažeidimu.

Hipoksemijos požymiai:  cianozė, nuovargis, dezorientacija, tachipnėja, širdies ritmo sutrikimai, arterinė hipertenzija arba arterinė hipotenzija.

1. Deguonis pro kaukę su rezervuaru, tiekiant deguonį 15 l/min. greičiu, skiriamas kai yra

•  Širdies arba kvėpavimo sustojimas ( skiriamas 100% deguonis)
• Širdies tamponada
• Šokas
• Sąmonės praradimas
• Anafilaksija
• Kraujavimas iš plaučių
• Galvos trauma
• Hipoksemija ( kai dalinis deguonies slėgis <60 mmHg, įsotinimas deguonimi <90%)
•  Sisteminė hipotenzija ( sistolinis kraujo spaudimas <100 mmHg), šokas
• Metabolinė acidozė ( bikarbonatų kiekis < 18 mmol/l)
•  Tachipnėja ( kvėpavimo dažnis >24 kartai/min.)
•  Bendrosios anestezijos metu ir po anestezijos

2. Vidutiniu greičiu deguonis tiekiamas nosies kaniulėmis (2–6 l/min.) arba veido kaukėmis (5–10 l/min.).

• Taip deguonis yra skiriamas gydant
•  bronchinės astmos paūmėjimą,
• plaučių uždegimą,
• pneumotoraksą,
  susikaupus skysčiui pleuros ertmėje,
• gydant plaučių trombinę emboliją,
• gydant plaučių vėžį,
• gydant pablogėjusias intersticines plaučių ligas,
• gydant anemiją (kai Hb < 70 g/l),
• gydant pooperacinį dusulį
• gydant  ūminį širdies nepakankamumą.

Tačiau, jei šių būklių metu saturacija yra < 85 proc. ir nėra hiperkapnijos pavojaus, gydymą deguonimi rekomenduojama pradėti skiriant deguonies kaukę su rezervuaru (greitis 15 l/min.).

3.  Mažomis dozėmis dozėmis deguonis yra skiriamas ( dažniausiai naudojant kaukę su Venturi vožtuvu (24 proc. deguonies koncentracija skiriant bent 4 l/min. srautą)šias atvejais:

Kai yra hiperkapnijos pavojus,pvz esant šioms ligoms

• Gydant lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) paūmėjimą
• nutukę ligoniai, kurių kūno masės indeksas yra didesnis nei 40
• sergantys nervų-raumenų ligomis;
• kai yra deformuota krūtinės ląsta;
•  ligoniai, kuriems anksčiau buvo nustatyta hiperkapnija

Taikant deguonies terapiją būtina sekti paciento sąmonės lygį, kvėpavimo ir širdies susitraukimo dažnį, kraujo spaudimą, periferinę kraujotaką bei odos spalvą. Jei įmanoma, papildomai turi būti atliekamas kraujo dujų tyrimas bei pulsoksimetrija.

Skiriant deguonį siektina saturacija (SaO2 ) yra 94–98 proc., o ligoniams, kuriems yra hiperkapnijos rizika, siektina SaO2 yra 88–92 proc.
Pradėjus gydymą deguonimi, saturacija yra stebima pulsoksimetru, o deguonies srautas koreguojamas iki norimos saturacijos. Kiekvieną kartą pakeitus dozę saturacija stebima mažiausiai 5 min. ir tik vėliau sprendžiama, ar tikslinga
keisti deguonies dozę.

Praėjus 30–60 min. nuo deguonies skyrimo pradžios, kartojamasarterinio kraujo dujų tyrimas siekiant įvertinti hiperkapniją ir pH.
Visų grupių ligoniams turi būti svarstoma neinvazinės ventiliacijos galimybė, jei arterinio kraujo pH yra mažesnis nei 7,35.
Jei ligonio būklė yra stabili ar gerėjanti, o kraujo dujų rodikliai yra ties viršutine siektinos normos riba, galima palaipsniui mažinti deguonies srautą iki 2 l/min. greičio, skiriant deguonį pro nosies kaniules, ir vėliau nutraukti.

Sergantiesiems LOPL ar į hiperkapniją linkusiems ligoniams deguonies terapiją galima nutraukti tik sumažinus deguonies tiekimą iki 1 l/min. pro nosies kaniules ir išliekant stabiliems bei geriems kraujo oksigenacijos rodikliams.

Indikacijos ilgalaikei deguonies terapijai

Indikacijos skirti ilgalaikę deguonies terapiją yra nustatomos , kai po 2–4 savaičių optimalaus medikamentinio gydymo išlieka kvėpavimo nepakankamumas. Hipoksemija  šiuo atveju yra nustatoma tiriant arterinio kraujo dujas, o ne pulsoksimetrijos ar kitu būdu. Pacientas tiriamas ramybės būklės, po 30 min. kvėpavimo kambario oru.

Ligoniai, kuriems ilgalaikė deguonies terapija buvo skirta dėl ligos paūmėjimo, turi būti pakartotinai tiriami po 1–3 mėn., nes daliai jų pakartojus tyrimą nebenustatoma indikacijų tęsti šį gydymą. Paskyrus ilgalaikę deguonies terapiją
ligos remisijos metu, vėliau ligoniui bent vieną kartą per metus atliekamas arterinio kraujo dujų tyrimas ir pakartotinai vertinamos indikacijos ilgalaikei deguonies terapijai, bei pakartotinai nustatoma reikiama deguonies dozė.
Įvertinus arterinio kraujo dujų rodiklius, indikacijos ilgalaikei deguonies terapijai gali būti skirstomos į absoliučias, dėl lėtinės plautinės širdies, specifines (miego ir fi zinio krūvio metu) ir paliatyvias.

Absoliučios indikacijos ilgalaikei deguonies terapijai: PaO2 ≤ 55mm Hg ar SaO2 ≤ 88 proc.

Ligoniams dėl lėtinės plautinės širdies indikacijos ilgalaikei deguonies terapijai yra šios: PaO2 55–59 mm Hg, SaO2 ≤ 89 proc., plaučių arterijos hipertenzija, edema dėl širdies nepakankamumo, kraujo hematokritas didesnis nei 55 proc.

Specifinės indikacijos deguonies terapijai: naktinė hipoksemija, kai nėra kitų miego sutrikimų; kvėpavimo sustojimas miego metu ir naktinė desaturacija, kurio nekoreguoja pastovaus teigiamo slėgio aparatų naudojimas ar neinvazinė plaučių ventiliacija; hipoksemija, atsirandanti fizinio krūvio metu.
Ligoniams, kuriems hipoksemija vystosi tik fizinio krūvio ar miego metu, deguonies terapija indikuotina tuo atveju, jei šių būklių metu SO2 krenta daugiau nei 4 proc. bazinio lygmens arba PaO2 ≤ 55 mmHg, o SaO2 ≤ 88 proc. Tyrimų duomenimis, net 25–45 proc. sergančiųjų lėtine obstrukcine plaučių liga patiria naktinę hipoksemiją, o dieną hipoksemija nėra  nustatoma.

Miego metu kraujo oksigenacijos rodikliai paprastai fiksuojami atliekant 8 valandų pulsoksimetriją.
Indikacijos deguonies terapijai fizinio krūvio metu yra  nustatomos pacientui atliekant fizinį krūvį (veloergometrija ar 6 min. ėjimo testas), kuris yra lygus ar kiek didesnis už įprastinį dienos fi zinį krūvį. Fizinio krūvio metu saturaciją
fiksuoja portatyvus pulsoksimetras. Idealu, jei prieš krūvį ir po jo yra  tiriamos arterinio kraujo dujos.

Paliatyvios indikacijos deguonies terapijai  yra tuomet,  kai esant terminalinėms įvairių ligų stadijoms dusulio negali palengvinti jokios kitos priemonės. Tuomet gausus deguonies įkvėpimas gali sumažinti kitais būdais nepagydomą dusulį.

Ilgalaikės deguonies terapijos tikslas yra padidinti SaO2 > 90 proc. ar PaO2 > 60 mm Hg, bet nepadidinti PaCO2 >10mm Hg ir nesumažinti pH < 7,25.

Deguonies dozės ilgalaikei  deguoniesterapijai parinkimas
Kiekvienam ligoniui ilgalaikės deguonies terapijos dozė  yra nustatoma individualiai skiriant deguonį nedidele srove ir pulsoksimetru stebint jo saturacijos rodiklius.
Pasiekus norimą saturaciją, deguonies dozės teisingas pasirinkimas įvertinamas pakartotiniu arterinio kraujo dujų tyrimu, kartu  yra nustatoma, ar neatsirado hiperkapnija bei acidozė. Įprastai ramybėje reikiama deguonies
srovė neviršija 4 l/min.
Ligoniams, kuriems hipoksemija yra nustatyta ramybėje būdravimo metu, miegant hipoksemija paprastai dar labiau sustiprėja, nes tuomet labiau sutrinka dujų apykaita.
Jei nėra kitų miego metu atsirandančių kvėpavimo sutrikimų, hipoksemijos korekcijai miego metu paprastai rekomenduojama įprastinę dienos ramybės dozę sustiprinti 0,5–1 l/min. deguonies srove. Ar teisingas toks sprendimas yra patvirtinama pulsoksimetrijos monitoravimu 8 val. miego metu. Jeigu reikia, deguonies dozė koreguojama keletą kartų, kol pasiekiama norima saturacija.

Fizinio krūvio metu hipoksemija taip pat sustiprėja. Deguonies dozė, kurios reikia fizinio krūvio metu atsirandančiai hipoksemijai koreguoti, yra nustatoma pacientui atliekant fizinį krūvį (veloergometrija arba 6 min. ėjimo testas). Fizinio krūvio metu pacientui deguonies tiekimas yra dozuojamas taip, kad SO2 būtų > 90 proc., o yra SO2 monitoruojama pulsoksimetru.

Tyrimais įrodyta, kad papildoma deguonies terapija fi zinio krūvio ir miego metu gali apsaugoti nuo plaučių arterijos hipertenzijos ir didesnio plaučių kraujagyslių rezistentiškumo didėjimo.

Kiek ilgai turi būti taikoma deguonies terapija?

Paskyrus ilgalaikę deguonies terapiją, deguonimi turi būti kvėpuojama ne trumpiau kaip 15–19 val. per parą, įskaitant ir miego laiką. Tyrimais  yra įrodyta, kad kvėpavimo deguonimi 12 val. per parą nepakanka, kad būtų sušvelninta plaučių arterijos hipertenzija ar  pasiekti kiti teigiami klinikiniai efektai. Nuolatinis 24 val. per parą deguonies skyrimas yra praktiškai neįmanomas, todėl laikoma, jog deguonies skyrimas 15–19 val. per parą yra optimaliausias laikas.

Deguonies poveikis audiniams

Deguonis yra sausos dujos, jis  renka drėgmę nuo drėgnų paviršių, todėl tiekiant deguonį pacientams, jis “surenka” drėgmę iš paciento nosies ar burnos gleivinių. Žmonės, besiskundžiantys dusuliu, neretai vengia vartoti skysčius, todėl jiems neretai pasireiškia dehidratacija. Dažnas kvėpavimas ( tachipnėja ) dar labiau išdžiovina kvėpavimo takus, tirština skreplius, būna sunku atsikosėti, o tai sukelia įkyrų, neproduktyvų, sausą kosulį. Tiekiamas deguonis dar labiau išdžiovina gleivines, tokiu būdu didina kvėpavimo takų infekcijos rizika.
Britų Krūtinės Asociacija (British Thoracic Society) nuo 2008 m. vadovaujais nuostata, jog tiekiant deguonį iki 4 l/min greičiu ar didesnės koncentracijos deguonį iki kelių valandų, galima tiekti ir sausą.

Tačiau kai deguonis yra skiriamas ilgesnį laiką, ypač pacientams, sergantiems lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, jį būtina drėkinti. Jei pacientas yra su nosiniu kateteriu, o apribojimų gerti nėra, tuomet būtina skatinti pacientą pakankamai gerti skysčių. Jeigu pacientas gerti negali, tuomet lašinami intraveniniai skysčiai.

Burnos ir lūpų priežiūra deguonies skyrimo metu

Deguonis džiovina burną, lūpas, nosies gleivines. Jei paciento burna yra labai sausa, infekuota, tuomet pacientui reikia kartas nuo karto prasiskalauti burną, jei reikia būtina nusivalyti liežuvį. Lūpas reikia tepti vazelinu ar kokiu kitu lūpų tepalu. Ilgesnį laiką tiekiamas deguonis per nosinį kateterį išdžiovina ir nosies gleivines. Joms drėkinti galima naudoti purškiamą fiziologinį jūros vandenį,  bei nosies gleivines patepti sezamo aliejumi.