Žyma: Kas yra Bareto stemplė?

Yra susirgimas, kurio metu pakinta apatinės stemplės dalies gleivinės ląstelės. Normalias ląsteles pakeičia metaplastinės  skrandžio ar žarnų gleivinei būdingos cilindrinės ląstelės. Įyksta ląstelių metaplazija. Pakitimai gali būti stebimi kelių centimetrų ilgyje. Gleivinė gali būti pakitusi ištisai arba būti keli pokyčių židiniai. Ši būklė  dažniausiai atsiranda dėl nuolatinio stemplės gleivinės  dirginimo skrandžio rūgštimis kai yra sergama  gastroezofaginio refliukso liga. Barreto stemplė yra laikoma priešvėžine būkle. Bareto stemplė išsivysto beveik  3–5%  sergant GERL. Tačiau ji taip pat yra nustatoma maždaug 2% vyresnio amžiaus žmonių. Vyrams susirgimas pasitaiko kiek dažniau nei moterims.

Dažniausiai Barreto stemplė  yra nustatoma  ilgą laiką sergantiems gastroezofaginio refliukso liga (GERL) pacientams. Manoma, jog ji vystosi dėlto, kad  į stemplę nuolat patenka rūgštus skrandžio turinys. Skrandžio rūgštys dirgina stemplės gleivinę. Ilgainiui vyksta stemplės epitelio pokyčiai.

Šiuo metu jau kalbama ir apie genetinį poveikį sirgti šia liga.  Buvo nustatyti du lemiantys šios ligos vystymąsi genetiniai veiksniai – du vieno nukleotido polimorfizmo variantai chromosomų 6р21 ir 16q24 srityse.  Viena iš nustatytų sričių yra netoli nuo geno FOXF1. Šis genas reguliuoja normalų skrandžio ir žarnyno trakto vystymąsi. Kita pažeisto geno  sritis yra  netoli pagrindinio histologinio suderinamumo komplekso, dalyvaujančio imuninės sistemos veikloje.

• Vyresnis amžius,
• Vyriškoji lytis
• Baltoji rasė
• Ilgai trunkanti gastroezofaginio refliukso liga (daugiau nei 10 metų).

Ligoniai dažniausiai niekuo nesiskundžia. Simptomatika yra skurdi, vyrayja GERL būdingi nusiskundimai – rėmuo, atpylimas rūgštaus skrandžio turiniu. Liga progresuoja lėtai. Esant žemo laipsnio displazijai, ligos progresija yra stebima 0.6–1.6% atvejų per metus.  Nenutraukus rūgšties poveikio į stemplės audinį, tikimybė susirgti stemplės vėžiu padidėja dešimtis kartų.

Bareto stemplė nustatoma atlikus stemplės endoskopinį tyrimą ir ištyrus biopsinę medžiagą. Endoskopinio tyrimo  metu stemplė apžiūrima iš vidaus, nustatomi įvairūs matomi pakitimai. Taip pat iš įtartinų vietų paimami stemplės audinio gabalėliai histologiniam ištyrimui, kurio metu ir nustatoma patologija. Biopsinėje medžiagoje matosi epitelio pakitimai,  medžiaga yra vertinama remiantis Prahos kriterijais.

Jeigu biopsinėje medžiagoje rasti priešvėžiniai pokyčiai – didelio laipsnio displazija, atliekama stemplės rezekcija ir eradikacinė gleivinės ektomija. Lengvesniais atvejais galimas pakitusio audinio pašalinimas lazerio spinduliais, HALO terapija arba fotodinaminis gydymas.

Jeigu pakitimai buvo nedidelio laipsnio, ligonis pakartotinai stebimas kas metai. Esant didelio laipsnio displazijai ir adenokarcinomai pacientas turi būti tikrinamas dažniau.

Jeigu nebuvo aptikta priešvėžinių pokyčių – endoskopinis tyrimas ir biopsinis tyrimas turi būti kartojami kas 1-3 metai. Gydymui taip pat ilgą laiką skiriami protonų siurblio inhibitoriai.