Žyma: Kontraindikacijos europinio kėnio vartojimui

Augalas – Europinis kėnis

Lotyniškas pavadinimas – Abies alba Mill

Sinonimai –Christmastree, European silver fir, silver fir, white fir, sapin argenté, sapin blanc,  Silbertanne, Weißtanne, abete argentato, abete bianco,  abeto blanco

Šeima – pušinių (Pinaceae)

Augalo aprašymas

Europinis kėnis yra amžinai žaliuojantis medis, užaugantis iki 50 me aukščio. Jo kamienas tiesus, šakos rusvos. Kėnių laja yra kūgiška, senų medžių tampa ritiniška. Jeigu kėnis auga atviroje vietoje laja yra iki žemės šakota, plati bei tanki. Žievė yra  balzganai pilkos spalvos, kartais su sakų pūslelėmis, jaunų medžių žievė yra lygi, žvilganti. Senų medžių žievė yra aižėjanti plokštelėmis.Spygliai išsidėstę pavieniui, įprastai apie 2,5-3,5 cm ilgio  bei 2-2,5 mm pločio, šukiškai praskleisti vienoje plokštumoje į abi puses, žvilgančios tamsiai žalios spalvos. Spyglių apatinės pusės su dviem baltais išilginiais ruoželiais. Europinis kėnis žydi gegužės-Birželio mėnesiais. Žiedus apdulkina vėjas. Kankorėžiai auga į viršų,  yra ovaliai cilindriški, išauga iki 10-17 cm  ilgio bei 3-5 cm skersmens, jauni – rusvai žali, subrendę – rudos spalvos. Europinis kėnis auga visoje Europos teritorijoje. Mėgsta kalnuotas vietoves. Gali augti nuo 400 iki 2000 m aukštyje. Augalas sunkiai auga užterštose vietovėse. Kėniai mėgsta augti vietovėse, kur vyrauja  didelis kritulių kiekis. Jiems reikalingas drėgnokas, tačiau neužmirkęs ir neperšlapęs dirvožemis.

Naudojamos augalo dalys

Gydymo tikslais buvo naudojami Europinių kėnių sakai. Šiuo metu kartais dar naudojami kėnių pumpurai,spygliai ar šviežia derva. Jie veikia antiseptiškai, skatina šlapimo išsiskyrimą, lengvina atsikosėjimą.

Veikliosios medžiagos

Kėnių aliejuje ir dervose yra terpentino, cukrų, abietito ir provitamino A.

Naudojimas medicinoje

Viduramžiais iš kėnių buvo išgaunamasis taip vadinamas ,, Strasbūro terpentinas“, kurį aprašė Belonas 1553 metais savo veikale  De Arboribus coniferis. Kėnis kaip vaistinės medžiagos šaltinis buvo registruotas Londono farmakopėjoje iki 1788. Šiuo metu kartais gydymui dar vartojami kėnių pumpurai, spygliukai ir šviežia derva. Tačiau vartojama tik liaudies medicinoje. Tradiciškai kėniai buvo naudojami bronchito, cistito, leukorėjos, žaizdų bei vidurių pūtimo gydymui. Kėnių aliejus stiprinai dirgina odą, todėl turi būti naudojamas tik praskiestas. Jis tinka neuralgijų gydymui.

Pašaliniai europinio kėnio  vartojimo reiškiniai

Kėnių aliejus dirgina odą, gali sukelti odos uždegimus.

Kontraindikacijos

Kėnių aliejų galima vartoti tik išoriškai.