Paprastoji durnaropė yra vienmetis, nemaloniai kvepiantis, 20-120 cm aukščio žolinis augalas. Jos šaknis yra balta, verpstiška, su daugeliu plonų šaknelių. Durnaropės stiebas yra stačias, žalias, plikas, viršūnėje pirštiškai šakotas. Šakų vidinė pusė, lapkočiai bei lapo gyslos apaugusios retais trumpais plaukeliais. Lapai kotuoti, apatiniai iki 20 cm ilgio ir tokio pat pločio, kiaušiniški, su nusmailėjusia viršūne. Durnaropės žiedai stambūs, trimito formos, 8-10 cm ilgio, paskiri, išaugę stiebo ir šakų išsišakojimuose ant plaukuotų žiedkočių. Taurelė 4-6 cm ilgio, vamzdiška, penkiabriaunė, penkiadantė. Vainikėlis baltas, taisyklingas, vamzdiškai piltuviškas, ilgu siauru vamzdeliu ir raukšlėta, plačia penkiaskiaute atbraila. Skiautės trikampės, smailiaviršūnės. Durnaropės žydėjimo periodas – nuo liepos mėnesio iki pat rudens. Vaisius – kiaušiniška arba beveik rutuliška, iki 5 cm ilgio, atsidaranti 4 sąvaromis, su nevienodo storumo ir kietumo dygliais dėžutė. Sėklos inksto formos, suplotos, 3-3,5 mm ilgio, juodos, matinės, jų paviršius su smulkiomis duobutėmis. Jos sunoksta rugpjūtį-lapkritį. Žydi nuo liepos iki rudens.
Paprastoji durnaropė yra piktžolė, kuri auga panamėse, daržuose, dykvietėse, šiukšlynuose. Mėgsta drėgnas, purias juodžemio dirvas. Dažniau sutinkamas pietinėje Lietuvos dalyje. Manoma, jog durnaropės tėvynė yra Kaspijos jūros baseinas. Europoje ji buvo išplitusi jau pirmojo šimtmečio pabaigoje. Nėra aišku, ar ją išplatino graikų keliautojai, tačiau yra tikrai žinom, jog durnaropę rūkydavo Nubijos gyvenojai esant krūtinės skausmams . Žolininkas Gerard augino durnaropes Londone jau apie 1598 metus. Medicininiais tikslais oficialiai ji buvo pradėta naudoti 1762 metais. Šiai dienai dėl savo nuodingumo augalas jau nebenaudojamas gydymo tikslais.
Naudojamos augalo dalysTradicinėje ir liaudies medicinoje vaistams ruošti buvo renkami paprastosios durnaropės lapai (Stramonii folium) ir sėklos (Stramonii semen). Durnaropės augalo negalima liesti plikomis rankomis, nes jis yra labai nuodingas. Visada medžiaga turi būti ruošiama tik su pirštinėmis. Lapai pradedami skinti žydėjimo metu ir skinami 3-4 kartus per vasarą iki pat sėklų brendimo pradžios. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, pastogėje arba džiovykloje maždaug 40 °C temperatūroje. Džiovinti lapai turi išlikti tamsiai žalia viršutine puse ir kiek šviesesne apatine, silpno specifinio kvapo. Iš 1 kg šviežių lapų gaunama 120-140 g sausų. Sėklos yra renkamos spalį–lapkritį. Džiovinamos tik apšildomose džiovyklose. Žaliava laikoma sandariai uždarytuose induose, atskiroje patalpoje, nes augalas yra labai nuodingas. Paruošta žaliava tinka vartoti 2 metus.
Veikliosios medžiagosVisose durnaropės augalo dalyse yra stipriai veikiančių nuodingų alkaloidų. Lapuose jų yra – 0,23-0,37%, stiebuose – 0,06-0,24%, šaknyse – 0,12-0,27 %, žieduose – 0,13-1,9% ir sėklose – 0,08-0,22%. Pagrindiniai iš jų yra hioscinas, hiosciaminas, atropinas, skopolaminas. Be minėtųjų veikliųjų medžiagų, lapuose yra iki 0,04% tamsiai rudo, stipriai tabaku kvepiančio eterinio aliejaus, iki 0,1% karotino ir 1,7% rauginių medžiagų. Sėklose yra 17-25% riebalų, 1-2% rauginių medžiagų.
Durnaropės alkaloidai atpalaiduoja lygiuosius raumenis ir bronchiolių spazmus, taip pat slopina CNS, sukelia haliucinacijas, todėl seniau ji buvo naudota astmos gydymui.
Naudojimas medicinojeDurnaropės preparatais seniau buvo raminama centrinę nervų sistema, ji naudota astmos gydymui, nes atpalaiduoja vidaus organų raumenis. Ja buvo raminamas mėšlungiškas kosulys, bronchų spazmai. Pasitaiko ir narkomanų, kurie ją naudoja dėl sukeliamų haliucinacijų. Durnaropės astmai gydyti buvo rūkomos kaip cigaretės arba ruošiama jų tinktūra. Durnaropė taip pat naudota parkinsono ligos gydymui, esant padidintam raumenų spazmui ir seilėtekiui. Durnaropės kompresais buvo vietiškai gydomas skausmas. Šiai dienai durnaropės gydymui nebevartojamos.
Pašalinis paprastosios durnaropės poveikisPaprastoji durnaropė yra labai nuodinga. Jos net plikomis rankomis liesti negalima. Durnaropė sukelia burnos sausumą ir didelį troškulį, po to atsiranda pykinimas ir vėmimas. Durnaropės veikliosios medžiagos sukelia tachikardiją, haliucinacijas, aukštą temperatūrą, traukulius. Stebimi sujaudinimo reiškiniai, haliucinacijos. Po to seka sąmonės praradimas, kvėpavimo raumenų paralyžius ir mirtis. Mirtina augalo dozė suaugusiems yra 15-100 g lapų arba 15-25 g augalo sėklų. Augalo mirtina dozė vaikams gali būti žymiai mažesnė, todėl durnaropės negali būti šalia vaikų.
Paprastosios durnaropės sąveika su kitais vaistais
Paprastoji durnaropė sustiprina antihistamininių, anticholinerginių ir antidepresantų poveikį.
Kada paprastosios durnaropės preparatų vartoti negalimaPaprastosios durnaropės preparatų negali vartoti nėščios ir maitinančios krūtimi moterys bei maži vaikai.
Jų taip pat negali vartoti sergantieji šlapimo takų obstrukcija, lėtiniu širdies nepakankamumu, širdies ritmo sutrikimais, GERD, vidurių užkietėjimais, Dauno sindromu, žarnų ir skrandžio susirgimais, žarnų paralyžiumi ir žarnų nepraeinamumu, glaukoma.