Rūgtis yra daugiametis žolinis augalas, išaugantis iki 30—100 cm aukščio. Jo stiebas yra stačias, standus, plikas, bambliuotas. Rūgčio lapai yra pražanginiai, kotuoti, pailgi arba pailgai lancetiški, lygiais arba nežymiai banguotais kraštais. Apatiniai lapai yra didesni- 4—20 cm ilgio, 1—7,5 cm pločio, stiebiniai mažesni ir siauresni. Žydi į varpą sustelkusiais balkšvai rožinės spalvos žiedais. Žiedynas cilindriškas, 1,5—5 cm ilgio, iki 2 cm skersmens. Vaisius — tribriaunis, blizgantis, rudas riešutėlis. Rūgtis turi rangytą šakniastiebį, kuris būna padengtas lapų liekanomis.
Žydi rūgtis gegužės—liepos mėn.,o sėklas subrandina rugpjūčio mėn. Dauginasi vegetatyviškai ir sėklomis. Auga pamiškėse, pelkėtų pievų pakraščiuose, upių slėniuose, šlapiose dirvose, pelkėse, pamiškėse, drėgnose pievose, paupiuose, paežerėse.
Vaistinams yra renkami rūgčio šakniastiebiai. Jie kasami rudenį, augalams peržydėjus. Vaistams yra iškasamas šakniastiebis, nuo nupjaunamos šaknų ir lapų liekanos. Po to šakniastiebius reikia nuvalyti nuo žemių, kruopščiai nuplauti šaltu vandeniu ir susmulkinti. Džiovinami gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba specialioje džiovyklėje. Optimali džiovinimo temperatūra – 40–60 laipsnių C. Tinkamai sudžiovinti šakniastiebiai būna rausvi, nemalonaus, burną traukiančio skonio, bekvapiai. Rekomenduojama žaliavą laikyti sandariai uždarytuose induose ir sudžiovintą suvartoti ilgiausiai per 6 metus.
Kartais vaistams yra renkami ir rūgčio lapai, tada jie renkami pavasarį.
Veikliosios medžiagosRūgčio šakniastiebiuose yra iki 25% rauginių medžiagų, 0,44% galinės rūgšties, 0,5% katechinų, 1,1% kalcio oksalatų, krakmolo, oksimetilantrachinonų, askorbino rūgšties, dažinių ir apie 10% mineralinių medžiagų. Jame taip pat yra ir polifenolių ( įskaitant ir elaginę rūgštį), bei daug taninų ( rauginių medžiagų)- iki15–20%. Rūgčiuose yra ir flavonoidų, flobafenų, antrachinono emodino. Augalas taip pat yra dekoratyvus ir medingas. Senovėje buvo naudotas dažams gaminti. Šiaurės Amerikoje ir Rusijoje buvo valgomas kaip daržovė, nes šaknyje yra daug krakmolo. Jauni rūgčio lapai gali būti valgomi ir kaip špinatai. Liaudies medicina gyvatžolė būna vartojama esant šlapimo pūslės negalavimams, kraujotakos sutrikimams, apsinuodijus nuodingomis medžiagomis, slenkant plaukams. Kažkada gyvatžolė buvo naudojama ir gyvatės įkandimams gydyti.
Naudojimas medicinojeRūgtis nuo senovės yra vertinamas kaip stipriai sutraukianti vaistažolė,- todėl buvo vartotas kraujavimams stabdyti, taip pat kaip skalaujanti, gleivinių uždegimus , žaizdas ir mažus nudegimus gydanti priemonė.Gyvatžolės užpilai tebėra vartojami kaip sutraukianti priemonė. Jie taip pat tinka esant gausiam ūmiam viduriavimui sergant dizenterija. Šakniastiebių milteliai gali būti barstomie tiesiai ant žaizdos, nes greitai sustabdo kraujavimą.
Gyvatžolės preparatai tebėra vartojami burnos ertmės skalavimams. Jie tinka sergant dantenų uždegimais, burnos opomis, sergant stomatitu, gingivitu, žarnų uždegimais.
Augalas mažai tyrinėtas, pašalinių reiškinių nepastebėta.
Rūgčio sąveika su kitais vaistaisRūgčio preparatuose yra daug stipriai sutraukiančių medžiagų- taninų. Todėl , jeigu vartojate geriamus vaistus, jį siūloma vartoti bent po 1 valandos pertraukos po vaistų vartojimo.
Kada gyvatžolės preparatų vartoti negalimaRūgčio preparatų negalima vartoti užkietėjus viduriams, taip pat ir esant infekcinės kilmės viduriavimui.
Augalas mažai ištyrinėtas, todėl nerekomenduojamas nėščioms ar maitinančioms krūtimi moterims, bei mažiems vaikams.
Liaudiški preparataiRūgčio nuoviras esant viduriavimams ir burnos uždegimams
2 arbatiniai šaukšteliai susmulkintų šakniastiebių užpilami stikline verdančio vandens ir verdami ant mažos ugnies 5-10 minučių. Tada paliekama 20 min. ir nukošiama. Viduriuojant yrarekomenduojama gerti po 1 valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną 30 min. prieš valgį.
Nuoviru taip pat galima skalauti burną (sergant gingivitu, stomatitu) ir plauti žaizdas, norint numalšinti uždegiminius procesus ir dezinfekuoti.