Agorafobija

Kas yra Agorafobija?

Agorafobija  yra  adaptacijos sutrikimas, kuriam  yra būdinga  didelių, atvirų erdvių baimė,  taip pat ir minios baimė,ar  baimė nutolti nuo namų, keliauti toliau nuo namų. Ši baimė pasireiškia labai stipriu nerimu ar panikos atakomis, vengiančiu elgesiu. Susirgimas nėra retas, jis gali paliesti apie 2,5-6,5%  visos gyventojų populiacijos.  Šio sutrikimo esmė yra baimė likti visiškai vienam, be pagalbos.

Simptomatika

Pagrindiniai agorafobijos simptomai  yra baimė peržengti namų ribas, stovėti parduotuvių eilėse, būti uždaruose patalpose, važiuoti autobusu ar traukiniu arba plaukti laivu, skristi lėktuvu. Paprastai vargina siaubą keliančios mintys, kad asmuo praras sąmonę ar numirs tokioje vietoje, iš kurios negalės pabėgti. Dažniausiai pacientai sugeba susitvarkyti gyvenimą taip, kad jiems pavyksta išvengti daugelio fobiją sukeliančių situacijų, todėl aplinkiniams jų liga būna beveik nepastebima.  Jeigu išvengti nerimą keliančios situacijos nepavyksta, šis baimės jausmas gali sustiprėti iki panikos priepuolio. Kartu su agorafobija gali būti ir kokia nors socialinė fobija, depresinių ar obsesinių simptomų, tačiau šie simptomai nėra vyraujantys.

Agorafobijos simptomai

– Panikos atakos (padažnėjęs širdies plakimas, prakaitavimas, burnos džiūvimas, rankų drebėjimas, nerealumo pojūtis)
– Baimė nualpti, netekti kontrolės esant minioje ar toliau nuo namų
– Baimė, kad gali atsitikti kažkas labai blogo ir bus sunku išeiti iš tos situacijos
– Viešų erdvių, masinių susibūrimų vengimas
– Vengimas palikti namus
– Įkyrios mintys
– Įkyrios baimės
– Depresija

Ligos priežastys

Agorafobija yra vienas iš nerimo sutrikimų. Tiksli šios ligos priežastis  nėra žinoma, tačiau yra pastebėta, kad jį paskatint gali kokie nors traumuojantys įvykiai arba piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis. Yra teorijų, kurios sieja agorafobiją su erdvinės orientacijos sutrikimu. Mes informaciją apie aplinką gauname per mūsų jutimo organų veiklą- klausą, regą, lytėjimą, ir propriorecepciją – kurios dėka jaučiame apadėties, judėjimo ir jėgos jutimus. Visą  šią informaciją apdoroja ir į vieną visumą sujungia mūsų smegenys. Manoma, jog sergant agorafobija,  susilpnėja propriorecepcinis ir vestibiulinis jutimas, ir dėl to yra daugiau pasikliaujama regos pojūčiu. O tuomet kai akimis yra sudėtinga viską aprėpti (didelės erdvės) arba aplinka per greitai kinta ( būnant minioje), atsiranda sunkumai apdorojant informaciją. Dėl to ir žmogus ima jaudintis, atsiranda nerimas. Šiuo atveju taip pat gali trikdyti  įvairūs nelygūs paviršiai, ar daugybė dirgiklių, veikiančių vienu metu.  Pastebėta, jog agorafobiją taip pat  gali išprovokuoti raminamųjų ir migdomųjų vaistų pernelyg dažnas  vartojimas (pavyzdžiui alprazolamo, midazolamo, lorazepamo ir kitų). Yra pastebėtas ir  ryšys tarp ilgalaikio alkoholio vartojimo ir agorafobijos išsivystymo. Ši būsena taip pat gali pasireikšti ir rūkaliams.

Pagal kitas teorijas yra manoma, kad nerimą sukelia atsiskyrimas nuo saugios, ir žinomos namų aplinkos. O svetimoje aplinkoje atrodo, kad negalėsi kontroliuoti aplinkybių ar įvykus kokiam  nors netikėtam ar baisiam įvykiui, galima žūti, nes nebus įmanoma ištrūkti. Taip pamažu formuojasi vengiantis elgesys, didėja socialinė izoliacija ur dar labiau didėja baimė išeiti į viešumą.

Diferencinė diagnostika

Svarbu yra ekskliuduoti haliucinacijas, kliedesius, ŠF, OK sutrikimus.

Ligos eiga

Pirmasis susirgimo epizodas dažnai pasireiškia jauname amžiuje, dažniausiai tarp 20 ir 40  gyvenimo metų. Pirmąjį nerimo priepuolį atvirose vietose arba minioje gali išprovokuoti koks nors traumuojantis įvykis, taip pat ir alkoholio ar vaistų poveikyje atsiradę nemalonūs pojūčiai, koks nors gėdingas įvykis, laukimas ko nors svarbaus ar kiti žmogų jaudinantys įvykiai ar reiškiniai. Pasireiškus stipriam nerimui ima atrodyti, kad iš šios vietos bus sunku išeiti, pabėgti. Ilgainiui  nerimo atsiradimą imama sieti su kokia nors konkrečia vieta ir vengiant nerimo  yra vengiama tos konkrečios vietos. Kartu atsiranda ir klaidingų atsiminimų, disociacijų, susijusių su tam tikromis aplinkybėmis. Vėliau atsidūrimas toje vietoje, kurioje buvo kilusi panikos ataka, sukyla dar didesnis nerimas. Nekreipiant dėmesio ir negydant ilgainiui atsiranda izoliacija, atsiribojimas nuo aplinkinių, kartu išsivysto depresija, randasi įkyrių minčių įkyrių įpročių.

Ligos gydymo principai

Pagrindinis ir efektyviausias gydymo metodas yra kognityvinė-elgesio terapija. Kai kuriais atvejais nerimo simptomams malšinti gali būti skiriami ir benzodiazepinų grupės vaistai, tačiau jie turi būti vartojami tik trumpą laiką, nes jiems gali atsirasti tolerancija, priklausomybė ir išsivystyti paradoksinės reakcijos. Taip pat, jeigu yra ird depresijos požymių gali būti paskirti serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, monoaminooksidazių inhibitoriai ar kiti antidepresantai. Turintiems agorafobiją žmonėms yra labai svarbus aplinkinių, artimųjų palaikymas, pagalba ir dalyvavimas sveikimo procese.