Šeivamedis juoduogis

Juoduogis seivamedisAugalas – Šeivamedis juoduogis

Lotyniškas pavadinimas – Sambucus nigra

Sinonimai – baltasis bezdas, juodasis bezdas, dvakas, kiaurmedis, sambė, štrukas, kurkliai, meškauogė, skirpstas, Arbre de Judas, Baccae, Baises de Sureau, Black-Berried Alder, Black Elder, Black Elderberry, Boor Tree, Bountry, Elder, Common Elder. Elder Berry, Elderberries, Elderberry Fruit, Ellanwood, Ellhorn, European Alder, European Black Elder, European Black Elderberry, European Elderberry, European Elder Fruit, European Elderberry, Fruit de Sureau, Grand Sureau, Hautbois, Holunderbeeren, Sabugeuiro-negro, Sambequier, Sambu, Sambuc, Sambuci Sambucus, Sambucus nigra, Sambugo, Sauco, Saúco Europeo, Schwarzer Holunder, Seuillet, Seuillon, Sureau, Sureau Européen, Sureau Noir, Sus, Suseau, Sussie, Бузина черная

Šeima – Šeivamediniai ( Sambucaceae Batsch ex Borkh, Caprifoliaceae)

Augalo aprašymas

Juoduogis šeivamedis yra daugiametis krūmas arba medis, išaugantis iki 3–10 m aukščio. Šeivamedžio jaunos šakelės yra žalsvos spalvos, karpotos, nemaloniai kvepia. Šeivamedžio stiebai ir senos šakos yra pilkai rudos spalvos, padengi sueižėjusia žieve. Jo lapai  yra20–32 cm ilgio, kotuoti, priešiniai, išsidėstę neporomis ir plunksniški, su smulkiais, lancetiškais  prielapiais. Lapo yra3- 5–7 arba 9, elipsiški, pailgai arba kiaušiniškai elipsiški, 3–5 cm ilgio, 1,5–6 cm pločio, stambiai pjūkliškai dantyti. Šeivamedžio lapelių  viršutinė pusė  yra tamsiai žalios spalvos, ties pagrindinėmis gyslomis ji yra apaugusi trumpais plaukeliais. Apatinė lapelio pusė yra šviesesnė, plika arba ties gyslomis su retais ir ilgesniais plaukeliais. Žiedai yra 5–6 mm skersmens susitelkę į skėtiškus, 10–20 cm skersmens žiedynus, kurie yra  šakučių viršūnėse. Šeivamedžio vaisiai yra 5–8 mm ilgio, apvalūs arba kiaušiniški kaulavaisiai. Jie yra juodai violetinės spalvos, išskiria tamsiai raudonas sultis. Kauliukai 2 (4), rudi, kiaušiniški, iškiliomis nugarėlėmis, raukšlėti. Šeivamedžiai žydi birželio–liepos mėnesiais. Vaisiai subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Jie yra valgomi.

Lietuvoje šeivamedžiai yra auginami parkuose, soduose. Jie yra labai dekoratyvūs. Mėgsta derlingus, drėgnus dirvožemius. Lietuvoje be juodojo šeivamedžio yra  aptinkamos dar dvi Sambucus L. genties rūšys: žolinis šeivamedis (Sambucus ebulus L.) ir raudonuogis šeivamedis (Sambucus racemosa L.)

Naudojamos augalo dalys

Gydymo tikslais yra renkami šeivamedžio žiedynai (Sambuci flos;  Flos Sambuci), bei jo vaisiai (Sambuci fructus;  Fructus Sambuci),  gali būti renkamai ir augalo žievė bei  lapai.

Žiedai yra skinami kai jie yra visiškai išsiskleidę (gegužės pabaigoje–birželio pradžioje). Jie skinami be žiedkočių. Džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 40–50 °C temperatūroje. Išdžiūvę žiedai būna gelsvi, kvapūs, prėsko skonio.
Šeivamedžio vaisiai yra renkami rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Pirmiausia jie yra apvytinami ir tik tada džiovinami džiovykloje 60–65 °C temperatūroje. Gerai išdžiūvę vaisiai turi būti raukšlėti, apvalūs, saldžiarūgščiai, lipnūs.

Juoduogio šeivamedžio lapai ir žiedai vartojami kvepalų gamyboje. Jo žiedų kvapas taip pat nubaido tarakonus, kitus vabzdžius, peles bei žiurkes.

Jie taip pat  yra naudojami maisto patiekalų, uogienių, gėrimų aromatizavimui. Maistui naudojami ir šeivamedžio vaisiai bei ūgliai. Sausi šeivamedžio žiedai yra dedami į vaisių ir uogų drebučius. Uogos dedamos į pomidorų padažus, sirupus,uogienes, kisielius, marinuojamos acte. Iš šeivamedžio sulčių ruošiami kisieliai, gaminami vynai. Iš juoduogio šeivamedžio žiedų galima virti uogienę bei midų. Juoduogio šeivamedžio žiedų taip pat galima dėti į arbatą. Paprastai jai imama 1 dalis šeivamedžio žiedų ir 3 dalys arbatžolių. Kai kur šeivamedžio žiedai yra dedami į tempuros tešlą.

Vaisių sultys šarminėje terpėje tampa žalios, rūgščioje aplinkoje jos paraudonuoja. raudonos. Sunokusių vaisių nuoviras ir sultys audinius dažo mėlyna ir violetine spalvomis, o senų šakų ir šaknų žievės nuoviras audiniams suteiks juodą spalvą. Pridėjus kandiklio į lapų nuovirą audinys nusidažys žalia spalva.

Veikliosios medžiagos

Šeivamedžio žieduose yra glikozido sambunigrino, taip pat ir rutino. Juose yra eterinių aliejų- net iki 9% . Taip pat gleivinių ir rauginių medžiagų. Yra šeivamedžio žieduose ir organinių rūgščių-  valerijono, kavos, acto, obuolių, malikinės. chlorogeninės  rūgšties, bei flavonoidų- kempferolio, kvercetino, rutino ir cikloartenolio. Taip pat yra ir Vitamino C- 82 mg°/o, kalcio, vario ir geležies.

Šeivamedžio žieduose esantis kempferolis slopina nuo estrogeno- priklausomų vėžio ląstelių dauginimąsi, pasižymi antialerginiu, antibakteriniu, antioksidaciniu, antiosteoklastogeniniu bei antivirusiniu poveikiu. Jo žieduose esantis kvercetinas pasižymi antioksidaciniu, priešuždegiminiu ir antikancerogeniniu poveikiu. Rutinas veikia antialergiškai, slopina uždegimus ir veikia antibakteriškai. Chlorogeninė rūgštis veikia kaip antioksidantas, mažina kraujospūdį ir slopina uždegimus. Cikloartenoliui yra būdingas antibakterinis ir priešuždegiminis poveikis.

Šeivamedžio žiedai taip pat slopina Porphyromonas gingivalis ir  Actinobacillus actinomycetemcomitans bakterijų dauginimąsi ir uždegiminį poveikį.

Šeivamedžio vaisiuose yra maždaug  5,3% cukraus ( apie 2,8% gliukozės ir 2,5% fruktozės). Gausu juose ir organinių rūgščių -iki 1,1% organinių rūgščių. Svarbiausios yra obuolių, acto, valerijono, citrinos, vyno, malikinė rūgštis. Taip pat daug vitamino C( net, iki 49 mg% ) bei  karotino. Vaisiuose yra iki 0,3% rauginių ir 2,6% azotinių medžiagų. Juose aptikta monomerinių antocianinų, kuriems būdingas antivirusinis, uždegimą mažinantis poveikis. Juose rasta ir netoksinių 2 tipo virusų ribosomas inaktyvuojančių baltymų (RIPs)-SNAI, SNAIVF, SNA-V, SNR. Malikinė rūgštis veikia grybelius , pasižymi antioksidaciniu ir arteriosklerozę mažinančiu poveikiu. Vaisiuose esantys antocianinai slopina kraujo lipidų oksidaciją ir apsaugo ląsteles nuo oksidacinio streso, aterosklerozės, makulės degeneracijos, diabetinės retinopatijos ir periferinės neuropatijos, bei pažintinės funkcijos suilpnėjimo. Manoma, jog šeivamedžio uogų ekstraktus naudinga vartoti ilgesnį laiką.

Šeivamedžio lapuose yra  eterinio aliejaus,  taip pat glikozido sambunigrino, bei aldehidų. Šviežiuose lapuose yra iki 14 mg% karotino, iki 280 mg% vitamino C.

Šeivamedžio žievėje aptikta valerijono rūgšties, rauginių medžiagų, glikozido sambunigrino ir alkaloido konijino. Joje yra lektinų, kurie pasižymi antivirusiniu ir auglius slopinančiu poveikiu. Tradiciškai šeivamedžio žievė vartota kaip šlapimą varanti ir vidurius paleidžianti bei traukulius slopinanti priemonė.

Yra nustatyta, kad šio augalo preparatai pasižymi prakaitavimą skatinančiu, karščiavimą mažinančiu, šlapimą varančiu, tulžies išsiskyrimą skatinančiu, lengvai vidurius paleidžiančiu, sutraukiančiu, priešuždegiminiu bei vidutiniu dezinfekuojačiu poveikiu.

Šeivamedis  uždegimus ir mažina temperatūrą persišaldžius arba sergant gripu ar angina. Žiedų preparatai kartais yra rekomenduojami nuo kai kurių funkcinių inkstų ir kepenų sutrikimų. Ypač kai yra pabrinkimų, taip pat kompresams ant nudegimų, egzemų, furunkulų, žaizdų, vonelėms sergant neuralgija, hemorojumi. Šeivamedžio uogų nuoviras taip pat slopina uždegimus, varo prakaitą. Jis neretai yra vartojamas ir  kaip vidurius laisvinanti priemonė. Žievės nuoviras varo šlapimą. Šiuo metu visame pasaulyje juoduogio šeivamedžio preparatai vartojami inhaliacijoms sergant angina, gripu, bronchitu, bronchine astma, ūmiomis kvėpavimo takų ligomis, nuo kosulio.

Žali šeivamdžio vaisiai yra  nevalgomi, tačiau iš jų galima virti uogienę,daryti  drebučius, pudingus, kisielių, ar  gaminti vyną.  Žiedai dedami į vyno misą, kad vynas įgytų malonų muskuso kvapą, be to, jo žiedai naudojami dar  likerių gamyboje.

Šeivamedžio žievės nuoviras audinius nudažo geltonai arba rudai, o vaisiai audinius nudažys tamsiai mėlynai. Šerdies mediena yra  plačiai naudojama laboratorijose ruošiant preparatus mikroskopuoti (mikroskopams). Augalas savo specifiniu kvapu atbaido vabzdžius, graužikus, žvėris, todėl jį sodybose reikėtų sodinti prie svirnų, grūdų sandėlių, šiukšlių dėžių. Soduose jis gali būti kaimynystėje su juodaisiais serbentais- tada serbentų nepuola erkutės.

Naudojimas medicinoje

Tradiciškai  iš šeivamedžio uogų buvo gaminami sirupai, kurie vartoti esant vidurių užkietėjimui, sąnarių skausmams, karščiavimui mažinti, kosuliui slopinti ir peršalimams gydyti. Šeivamedžių žiedai naudoti prakaitavimo skatinimui, peršalus, taip pat šlapimo išskyrimo skatimui bei atsikosėjimui gerinti. Šeivamedžio žiedų ir pipirmėtės arbata nuo seno naudojama vaikų temperatūrai mažinti, ypač sergant peršalimo ligomis, vėjaraupiais, tymais.
Seniau šeivamedžio žiedais būdavo gydomos negyjančios opos, taip pat šlapiuojantys odos bėrimai, impetiga. Šeivamedžio žiedų yra garsiajama Vengrijos karalienės vandenyje (Queen of Hungary water), kuris buvo naudojamas sausos odos priežiūrai.

Senovėje šeivamedžio susmulkintus lapus apvirdavo meduje ir duodavo susirgus inkstų ir šlapimo pūslės uždegimais bei chroniškai užkietėjus viduriams.

Piene apvirtus šeivamedžio  lapus dėdavo ant nudegimų, furunkulų, iššutimų. Žiedų nuoviru  liaudies medicinoje gydė peršalimus, kosulį, kokliušą, pabrinkimus, podagrą, reumatizmą, skalavo burną ir gerklę, taip pat darė karštus kompresus dėjo ant sąnarių.

Žievės nuoviru girdydavo nuo vendenligės, pabrinkimų, cukrinio diabeto, kai reikėdavo išprakaituoti arba atlaisvinti vidurius.

Džiovintų šeivamedžio uogų nuoviro duodavo gerti sergant geltlige, kai reikėdavo skatinti tulžies ir šlapimo, prakaito išsiskyrimą.

Šeivamedžio žiedų nuoviras tebėra  vartojamas kosmetikoje veido poroms sutraukti, jautriai ir sudirgintai odai dezinfekuoti, tačiau vienas nenaudojamas, o šeivamedis yra derinamas su kitomis vaistažolėmis.

Šiai dienai šeivamedžio uogos dedamos į kosulį slopinančius sirupus, kurie vartojami bronchitų ir sinusitų, peršalimų, laringitų gydymui. Juose esantys citokinai sumažina A ir B gripo infekcijų trukmę. Šeivamedžio ekstraktas Sambukolis (Sambucol) taip pat slopina juostinės pūslinės virusą. Šeivamedžiai naudojami šlapimo takų uždegimų, reumato, podagros gydymui. Jais gali būti skalaujama burna kai yra  gerklės  gleivinės uždegimas. Šeivamedžio tepalas naudingas esant  sumušimams, sausgyslių patempimams, nušalimams, opoms, praguloms. Nuoviro kompresai taip pat  padeda ir nuo nudegimų bei sąnarių uždegimų.

Farmakokinetika

Šeivamedžio uogose yra antocianinų, kurių nedidelė dalis (1%) yra išskiriama su šlapimu. Tai reiškia , jog didesnioji antioksidantų dalis yra metabolizuojama iki tol, kol patenka į kraujo apytakos ratą.

Šeivamedžių vartojimo formos

Iš augalo uogų gaminami sirupai , tinktūros ir kapsulės. Iš jo žiedų yra gaminamos arbatos, jų mišiniai, taip pat tinktūros.

Dozavimas

Šeivamedžio uogos

Šeivamedžio uogų sirupas įprastai yra vartojamas:  po 15 ml 3 kartus per dieną.
Šeivamedžio uogų tinktūra (1:2, 25% alkolio): įprastai yra vartojama po 80 -120 lašų (4–6 ml) 4-6 kartus dienoje.
Šeivamedžio uogų kapsulės: įprastai yra vartojama nuo 2 iki 3 500-mg kapsulių per dieną.

Šeivamedžio žiedai

Žiedų arbata: 1 arbatinis šaukštelis džiovintų žiedų yra užpilamas 240 ml karšto vandens ir paliekama pritraukti 20-30 minučių. Geriama iki 2-3 puodelių per dieną.
Žiedų tinktūra (1:2 or 1:5, 30% alkoholio): įprastai yra vartojama po 40 – 80 lašų (2–4 ml) po 4 kartus per dieną.

Pašalinis šeivamedžių poveikis

Šviežiose šeivamedžio uogose yra nedideli cianogeninių glikozidų kiekiai, todėl dideli uogų kiekiai gali sukelti pykinimą ir viduriavimą. Džiovintose ir virtose uogose bei žiedynuose jų nėra.

Šeivamedžių  sąveika su kitais vaistais–  Nenustatyta

Kada šeivamedžio preparatų vartoti negalima
  •  Kitos augalo dalys  -Juoduogių šeivamedžių stiebai ir lapai yra nuodingi. Nesunokę vaisiai yra šiek tiek kenksmingi ir dirgina skrandį.
  •  Inkstų akmenligė, leukopenija  -Šeivamedžių nereikėtų vartoti sergant inkstų akmenlige, taip pat sumažėjus leukocitų kiekiui kraujyje.
  •  Nėštumas, vaikai  -Šviežių šeivamedžio uogų nereikėtų vartoti nėščioms ir maitinančioms motinoms bei  vaikams.
Liaudiški receptai su šeivamedžiu

Šeivamedžio žiedų užpilas

1 valgomasis. šaukštas šeivamedžio žiedų yra užpilamas stikline verdančio vandens, palaikoma 15 min, kad prisitrauktų, ir po to nukošiama. Prakaitavimui skatinti rekomenduojama vakare  išgerti iki 500 ml šio  užpilo.

Šeivamedis nuo inkstų ligų

Imti  1 valgomąjį šaukštą juoduogio šeivamedžio žiedų, tiek pat po tiek pat paprastojo raudonėlio žolės, plaukuotojo beržo pumpurų ir paprastojo varpučio šakniastiebių. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 1,5 1 stiklinės (300ml) vandens ir palaikyti 20min. Nukošti, gerti po 1/2 stiklinės (100ml) 3 kartus per dieną prieš valgį.

Šeivamedis sergant reumatu

Juoduogio šeivamedžio žiedus susmulkinti į miltelius. Imti jų po valgomąjį šaukštą ir po tiek pat mažalapės liepos ir tiek pat paprastosios jonažolės žiedų. Užpilti 1,5 stiklinės (300ml) verdančio vandens. Po 20min nukošti. Gerti po arbatinį šaukštelį džiovintų šeivamedžio žiedų miltelių užsigeriant puse stiklinės (100ml) užpilo. Gerti 3 kartus per dieną.

Šeivamedis prakaitavimui skatinti

Imti valgomąjį šaukštą juoduogio šeivamedžio žiedų, ir tiek pat pelkinės vingiorykštės, bei paprastojo čiobrelio žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 1,5 stiklinės (300ml) verdančio vandens. 1 Po 20min nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės (100ml) 3 kartus per dieną su medumi.

Šeivamedis imuninei sistemai stiprinti

Organizmą stiprina gerai prinokusių ir išvirtų juoduogio šeivamedžio uogų arbata ir tyrė.

Arbata

valgomuosius šaukštus šviežių arba džiovintų uogų iš vakaro užpilti ketvirčiu (250ml) litro šalto vandens, rytą trumpai pavirti, atvėsinti ir gerti mažais gurkšneliais.

Šeivamedžio uogų tyrė

Prinokusios uogos turi būti išverdamos nedideliame kiekyje vandens, truputį paliekamos ant viryklės, o paskui pertrinamos per smulkų sietelį, kad neliktų sėklelių. Vartoti po 2 valgomuosius šaukštus valgant.