Ąžuolas paprastasis

Augalas – Ąžuolas paprastasis

Azuolas paprastasis

Lotyniškas pavadinimas – Quercus robur, Quercus spp., Quarcus Cortex, Quercus pedunculata Ehrh

Sinonimai – anluolas, anžuolas, aržalas, aržuolas, ožuols, ūžuolas, oak tree

Šeima – Ąžuoliniai (Bukiniai) – Fagaceae Dumort

Augalo aprašymas

Paprastasis ąžuolas ( vasarinis ąžuolas0 yra vienanamis medis, paplitęs visoje Europoje, Kinijoje, Vidurio Azijoje  ir Šiaurės Amerikoje. Ąžuolai yra ilgaamžiai, jie išauga iki 20-40 m aukščio. Jų stiebas tvirtas, padengtas giliai sutrūkinėjusia žieve. Jaunų ą žuoliukų žievė  yra lygi, blizganti. Ąžuolų lapai yra trumpakočiai, pailgi, atvirkščiai kiaušiniški, nukirstais ar širdiškais pamatais. Lapai yra skiautėti , jų yra  5-7 poros.Lapai yra tamsiai žalios spalvos. Ąžuolai žydi vėlai -gegužės mėnesį. Jų piesteliniai žiedai paskiri, ant žiedkočių, panašūs į pumpurus, kuokeliniai – žirginiuose. Vaisius –  pailgai kiaušiniška gilė, kurios pamatą gaubia goželė.

Paprastojo ąžuolo giminaitis  – bekotis (žieminis) ažuolas (Quercus petraea Liebl., Quercus sessilis Ehrh.), įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jo lapai turi ilgesnį lapkotį, yra atvirkščiai kiaušiniški.

Ąžuolai mėgsta augti  velėniniuose karbonatoniuose priemolio dirvožemiuose.  Neretai auga miškuose, pamiškėse, šlaituose, kai kur sudaro medynus. Ąžuolynai viduramžiais buvo masiškai iškirsti. Miškuose jie auga kartu su kitais lapuočiais ir spygliuočiais medžiais. Ažuolai yra ilgaamžiai medžiai. Pasaulyje yra net 2000 metųamžiaus ąžuolų. Seniausias Lietuvoje kaip gamtos paminklas saugomas yra Stelmužės ąžuolas (Zarasų raj.), jam yra apie 1000 metų.

Baltų mitologijoje ąžuolas yra vienas iš labiausiai gerbiamų medžių,  augęs daugelyje šventų vietų. Senovės lietuviai tikėję,jog  ąžuolų giraitėse gyvena dvasios, o ypač stori ir seni ąžuolai yra dievų buveinės. Senovės prūsai tikėjo, jog ąžuoluose gyvena dievai ir jburdavo iš ąžuolų ošimo. Lietuvių  mitologijoje ąžuolas paprastai yra siejamas su Perkūnu.

Naudojamos augalo dalys
 Ąžuolo žievė  – Vaistams yra naudojama ąžuolo žievė. Tačiau šiai žaliavai tinka tik jauna, blizganti ąžuolo žievė (Quercus cortex;  Cortex Quercus). Ąžuolo žievė yra kuri lupama vėlai rudenį arba anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams. Ji yra lupama nuo tik nuo ne vyresnių nei 20 metų medžių kamienų arba senesnių medžių šakų. Nuo šakų yra lupama  ne daugiau kaip 5 metų amžiaus  žievė.  Nulupta žievė yra džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje ne aukštesnėje 50 ºC temperatūroje. Išdžiūvusi ąžuolo žievė yra  vamzdelių ar juostelių pavidalo žievės gabaliukai, lygiu, blizgančiu ar šiek tiek raukšlėtu paviršiumi,  yra bekvapė, tačiau sutraukiančio skonio. Gydymui galima  naudoti ir ant lapų susidarančius galus, giles ar gilių kepurėles.

Iš ąžuolų žievės pagaminti preparatai gerai slopina uždegimus, jais yra gydoma sloga, burnos gleivinės, dantenų, ryklės, bei  gomurio uždegimai. Ąžuolo žievė stabdo kraujavimus ir gali būti vartojama kraujavimui iš virškinamojo trakto stabdyti. Ąžuolų nuoviro kompresai ir pavilgai gali būti naudojami  nudegimų, nušalimų, furunkulų, šunvočių, egzeminių odos pažeidimų gydymui. Jie  veikia sutraukiančiai ir dezinfekuojančiai.

Ąžuolų žievė tinka esant lėtiniams viduriavimams, nuovirais galima skalauti gleivines, mirkyti prakaituojančias kojas, gydyti odos ligas.  Iš ąžuolo žievės  taip pat yra gaminami homeopatiniai vaistai kasos ir tulžies pūslės ligoms gydyti.

 Ąžuolo mediena  yra kieta, gražios spalvos ir tekstūros, atspari vandeniui. Ypač stipriai yra vertinama ilgai vandenyje išbuvusi, beveik juoda tapusi ąžuolų mediena.  Iš ąžuolų lapų, ir geležies druskų seniau būdavo gaminami  labai patvarūs juodi dažai ir rašalas. Ąžuolų žieve šiandienai dar  yra dažomi margučiai. Ąžuolo žievė gali dažyti rudai, rausvai arba geltonai.

 Ąžuolų lapai tinka  augalams mulčiuoti, nes atbaido šliužus ir kai kuriuos vabzdžius. Tačiau šiam tikslui negalima naudoti žalių lapų, bes  jų išskiriamos medžiagos stabdo kitų augalų augimą.

 Ąžuolų gilėse  daug krakmolo, jos yra labai maistingos, tačiau žmonių maistui netinka, nes gilėse yra labai daug raugų, kurios priduoda aitrų skonį. Seniau Lietuvoje gilės rinktos ir jomis šertos kiaulės. Susmulkintos ir apskrudintos gilės kartais vartojamos kaip kavos ar migdolų pakaitalas. Kai kuriose šalyse išdžiovintos gilės būdavo malamos, jų miltų dėdavo į troškinius arba maišydavo į miltus ir kepdavo duoną. Kartais  dar šviežios gilės yra verdamos piene, paskui išdžiovinamos ir paskrudinamos. Iš susmulkintų gilių raugus pašalinti galima gana greitai: reikia maždaug 1 valandą kaitintijas  sumaišytas su lapuočių medžių pelenais. Paskui gilių gabalėliai turi būti gerai išplaunami.

Veikliosios ąžuolo žievės medžiagos

Ažuolo žievėje yra daug rauginių medžiagų. Įprastai jų yra  7-12 %, taip pat yra aptinkama  galo ir elago rūgščių, flavanoidų.

Ąžuolo žievėje esantys taninai yra stipriai sutraukiančios medžiagos, veikiančios panašiai kaip hamamelis (Hamamelis virginiana). Jie suriša skysčius, sutraukia toksinus ir raminančiai veikia uždegimo apimtus audinius. Ąžuolo žievės taninas ellagitaninas slopina žarnyno sekreciją ir taip stabdo viduriavimus. Jis veikia švelniai, todėl nuo senovės naudotas ūmiam vaikų viduriavimų gydymui. Ąžuolo žievės astringentai naudingi esant gerklės skausmams ir gleivinių opelėms.

Naudojimas medicinoje

Ąžuolo žievės nuoviras pasižymi sutraukiančiu, kraujavimą stabdančiu, antiseptiniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Tradiciškai yra vartotas hemorojaus. venų varikozės, viduriavimų ir net vėžio gydymui.  Taip pat ja gydyti lūpų gleivinių išopėjimai, viduriavimai, Krono liga, egzemos ir gausus kraujavimas iš gimdos.

Šiandienai ąžuolo žievės nuoviras yra naudojamas burnos ir kitų gleivinių skalavimui esant gingivitui, stomatitui, gerklės uždegimui. Juo taip pat šalinamas nemalonus burnos kvapas ir dedami šio nuoviro  pavilgai nudegimams, paviršinėms žaizdoms gydyti. Ąžuolo šaknys yra vartojamosa plinkant plaukų šaknims stiprinti,taip pat pleiskanų gydymui,  nuo kojų prakaitavimo.

Ąžuolo žievės vartojimo formos

Gydymui yra vartojami džiovintos ąžuolo žievės nuovirai, tinktūros.

Dozavimas

Vokiečių farmakopėja rekomenduoja vartoti iki 3 g (3/4 arbatinio šaukštelio) džiovintos ąžuolo žievės per dieną.

Egzemos gydymui įprastai ruošiamas ąžuolo žievės nuoviras, kuriam imama 15-30 g (1-2 valgomieji šaukštai) ąžuolo žievės. Užpilama 500 ml vandens ir verdama 15 minučių. Leidžiama atvėsti. Audeklas merkiamas į nuovirą ir ruošiami pavilgai, kurie dedami ant odos bėrimų kelis kartus per dieną. Sekančią dieną tas pats tirpalas jau nebenaudojamas. Reikia ruošti iš naujo.

Viduriavimams stabdyti galima gerti iki 5 puodelių (1250 ml) ąžuolo žievės nuoviro per dieną.

Ąžuolo žievės tinktūra yra vartojama po 1⁄2 arbatinio šaukštelio (2–3 ml)iki 3 kartų per dieną.

Pašalinis ąžuolo žievės poveikis

Ąžuolo žievės nuoviras gali sudirginti skrandį, sukelti vėmimą arba vidurių užkietėjimą.

Ąžuolo žievės sąveika su kitais vaistais

Nenustatyta

Kada ąžuolo žievės preparatų vartoti negalima

Ąžuolo žievės nuoviro negalima vartoti esant padidėjusiam kraujo krešėjimui, susiaurėjusioms kraujagyslėms, užkietėjus vidurims.

Ąžuolo žievės vonios nerekomenduojamos karščiuojantiems, sergant infekciniais susirgimais ar esant odos žaizdoms ir opoms.

Lietuvoje ąžuolo nuoviro gerti nerekomenduojama, nes gali sukelti vėmimą.

Liaudiški receptai su ąžuolo žieve

Ąžuolo žievės nuoviras gerklės skalavimui 

2 valgomieji  šaukštai smulkintos ąžuolo žievės yra užpilami 2 stiklinėmis verdančio vandens, pavirinama 15 min, atvėsinama ir nukošiama. Nuoviru kelis kartus per dieną gali būti skalaujama burna ir gerklė, daromi pavilgai.

Ąžuolo žievės nuoviras viduriavimams, kraujavimams, virškinimo trakto uždegimams gydyti 

1 Valgomasis šaukštas susmulkintos paprastojo ąžuolo žievės užpilamas  stikline (250 ml.) vandens ir verdama 10-15 min. Po to nuovirą atvėsinti, nukošti ir gerti po 1/4 stiklinės (50 ml.) 3-4 kartus per dieną.

Ąžuolo žievės nuoviru  taip pat yra plaunamos žaizdos, gydomos opos ir žaizdos, skalaujama gerklė, dedami kompresai po nusideginimų, daromos vonelės, sergantiems šlapiuojančiąja egzema, mirkomos gausiai prakaituojančios kojos. Ąžuolo žievės nuoviras liaudies medicinoje taip pat geriamas nuo viduriavimo, chroniško kolito, šlapimo pūslės uždegimo ar apsinuodijimo.

Ąžuolo žievės užpilas

1 valgomąjį šaukštą susmulkintos ąžuolo žievės užpilti 1 stikline verdančio vandens ir palikti pritraukti 2 valandas. Po to nukošti. Šio užpilo patariama gerti po 1/2 stiklinės 3 kartus per dieną pusę val. prieš valgį.

Ąžuolo žievė su kraujažolėm nuo gerklės ir ryklės uždegimų

Paimti po vieną valgomąjį šaukštą džiovintos paprastojo ąžuolo žievės ir paprastosios kraujažolės žolės. Viską sumaišyti. Mišinį užpilti 2 stiklinėmis (500 ml.) vandens ir pavirinti 10 min. Nukošti ir skalauti burną 3 kartus per dieną po valgio. Vartojama 3 dienas iš eilės.

Ąžuolo žievė kraujuojančioms dantenoms gydyti

Sumaišoma  džiovintų paprastojo ąžuolo žievės ir tiek pat miškinės sidabražolės šaknų miltelių. 2 valgomuosius šaukštus šio  mišinio užpilti 0,5 litro verdančio vandens ir 30 min. virti vandens vonelėje. Po to palikti 45-50 min. palaukti, kol pritrauks, nukošti, atvėsinti ir šiltu skalauti.

Ąžuolo žievės kompresai

2 valgomuosius šaukštus susmulkintos ir džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilami 2 stiklinėmis (500 ml.) verdančio vandens ir 15-20 min. pavirinami.  Dar karštas užpilas yra perkošiamas ir atvėsinamas.  Užpilu suvilgyti drobės gabalą ir kasdien dedami ant pažeistų vietų esant nudegimams, nušalimams, egzemai. Gydymo kursas paprastai yra 4-5 dienos.

Ąžuolo žievės vonelės nuo kojų prakaitavimo

3 valgomieji  šaukštai džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilami1 litru vandens ir verdami apie 30 min. Po to nukošima, įpilama  dar 2 litrai  vandens ir 2-3 min. pavirti. Šiltame nuovire reikia  mirkyti kojas vakare prieš einant gulti. Mirkyti apie savaitę laiko.

Ąžuolo žievės šutekliai išsiplėtusioms venoms gydyti

2 valgomuosius šaukštus paprastojo ąžuolo žievės reikia užpilti 1 litru vandens ir virinti apie 15 min. Po to nukošti, palaukti, kol atvės. Tuo metu kojas, kur išsiplėtusios venos, reikia įtrinti medetkų tepalu. Kai nuoviras atvės, jame suvilgyti lininio audeklo gabalėlį ir išgręžus kelis kartus dėti ant pažeistų vietų.

Ąžuolo žievės vonios

1 Kilogramą susmulkintos ąžuolo žievės virto pusę valandos, o gautą nuovirą įpilti į vandens vonią. Tokios vonios stiprina ir ramina organizmą.

Ąžuolo žievė tromboflebitui gydyti

Troboflebitui ir venų išsiplėtimui, taip pat trofinėms opoms gydyti daromos ąžuolo žievės vonelės

Ąžuolo žievė dantenų uždegimams gydyti

2 arbatinius šaukštelius susmulkintos ąžuolo žievės užpilti 1 stikline verdančio vandens, leiskite 10 min. pritraukti ir po to nukošti. Šiuo užpilu kalauti  burną 2 kartus per dieną ryte ir vakare. Gydo gerklės uždegimą, dantenų kraujavimą, apatiją ar tingumą.

Ąžuolo gilių nuoviras lėtiniam kolitui gydyti

1 arbatinį šaukštelį susmulkintų ir apkepintų ąžuolo gilių užpilti  verdančiu vandeniu ir gerti po pusę stiklinės 2–3 kartus per dieną.

Ąžuolas plaukams stiprinti

Lygiomis dalimis imama ąžuolo žievė ir svogūnų lukštai. Mišinį užpilti stikline verdančio vandens. Palikti 1 valandą kad pritrauktų. Kas vakarą šiuo užpilu trinti plaukų šaknis.

Ąžuolas pirtyje

Oda taps matine ir sustangrės periantis ąžuoline vanta garinėje pirtyje. Ąžuolinė vanta tinka sergantiems egzemomis, hipertonija, esant riebiai odai arba kai stipriai prakaituoja kojos. Ąžuolines vantas reikia rišti vasaros pabaigoje arba rugsėjo mėnesį.