Kas yra saldikliai?
Saldikliai, – tai medžiagos, kurios pačios neturi cukraus, tačiau yra vartojamos norint suteikti maisto produktams saldų skonį arba pasaldinti maistą valgant Saldikliai gali būti naudojami gydymo tikslais, (pvz. sergant cukriniu diabetu), arba norint sumažinti patiekalų kaloringumą. Jie taip pat yra naudojami, siekiant sumažinti maisto produktų kainą. Kadangi saldiklių dozės yra žymiai mažesnės, nei cukraus, maisto produkto kaina žymiai nukrinta.
Vienas seniausių žinomų saldiklių yra sacharinas (E 954). Tai pats seniausias saldiklis, naudojamas jau daugiau kaip 100 m. Jis yra 300 – 550 kartų saldesnis už cukrų. Sacharinas nepakeičia cukraus, jis turi kartoką prieskonį. Mokslinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės apie sacharino įtaką sveikatai. Eksperimentiniai tyrimai su gyvūnais parodė, kad šis junginys yra pasisavinamas lėtai, organizme nevyksta biocheminiai sacharino pokyčiai. Ši medžiaga nesikaupia audiniuose ir yra išskiriamas su šlapimu. Tačiau yra tyrimų, rodančių jog sacharinas sąveikauja su kraujo plazmos baltymais ir viekia insulino išsiskyrimą, taip mažindamas cukraus kiekį kraujyje. Didelės sacharino dozės pelėms sukelia mutacijas. Vartojamas vienas arba kartu su kitu saldikliu – ciklamatu, sacharinas gali sukelti šlapimo pūslės vėžį laboratoriniams gyvūnams. Galimai yra kancerogeniškas. Pagal PSO Ekspertų komiteto rekomendacijas sacharino LPD – 2,5 mg/kūno masės kilogramui.
Ciklamatas (E 952) buvo susintetintas prieš II pasaulinį karą. Jis yra 30 kartų saldesnis už yra patvarus verdant bei aukštose temperatūrose. Jis yra saldaus skonio ir neturi kartaus prieskonio, todėl yra vartojamas gana plačiai. Buvusioje TSRS jis buvo uždraustas. Šiuo metu vieningos nuomonės apie ciklamatų toksiškumą nėra, tačiau nerekomenduojama jų vartoti vaikams bei nėščioms moterims. Dalis mokslinių tyrimų rodo, kad šios medžiagos yra mutageniškos, pažeidžia chromosomas bei pasižymi teratogeniniu poveikiu.Nustatyta, kad ciklamatai gali prasiskverbti per placentos sienelę ir pažeisti embriono medžiagų apykaitą. Laboratoriniams gyvūnams šios medžiagos gali sukelti šlapimo pūslės auglius.
Aspartamas (E 951) yra baltyminė medžiaga, dipeptidas. Aspartamas yra 180 kartų saldesnis už cukrų. Jis neturi kartaus prieskonio. Šiuo metu yra manoma, jog aspartamas yra mažiausiai žalingas žmogaus organizmui. Tačiau ilgai ir didelėmis dozėmis vartojant šį saldiklį, jis gali sukelti nervų sistemos sutrikimus. Jo negalima naudoti sergant įgimtu medžiagų apykaitos sutrikimu – fenilketonurija, nes šis saldiklis didina fenilalanino koncentraciją kraujyje.
Acesulfamas K (E 950) yra 150-200 kartų saldesnis už cukrų junginys. Maiste esančiais kiekiais yra organizmui nekenksmingas.
Taumatinas (E 957) yra naujas, labai koncentruotas, saldesnis už cukrų 2000 – 3000 kartų junginys. Tai yra stambiamolekulinis baltymas, nepatvarus šildant bei rūgščioje terpėje, toksikologiniai tyrimai šio saldiklio kenksmingumo nenurodo.
Cukrų alkoholiai: maltitolis (E 965), laktotolis (E 966), ksilitolis (E 967), sorbitolis (E 420), manitolis (E 421) yra vartojami kaip saldikliai, tačiau kai kuriems asmenims, vartojant juos dideliais kiekiais, sukelia viduriavimą bei kitas organizmo reakcijas.