Paranoidinis sindromas

Tai yra susirgimas, kuris iš esmės yra  tolimesnis paranojinio sindromo vystymosi etapas. Greta kliedesių atsiranda haliucinacijų, vėliau pseudohaliucinacijų. Jeigu haliucinacijų būna daug, jis yra vadinamas haliucinaciniu paranoidiniu sindromu. Kai prasideda šis etapas, kliedesys išsiplečia, netenka tikroviškumo.
Ligonis monotoniškesnis, pasyvesnis, sutrinka mąstymo vientisumas. Pakinta ligonio elgesys ir kitos funkcijos.

Yra išsikiriami kelio šio sindromo variantai, priklausomai  pagal psichopatologijos ypatybes. Dažnesniau pasitaikantys  yra Kandinskio-Klerambo, hipochondrinis-paranoidinis, depresinis-paranoidinis, Kotaro, Kapgro ir Fregolio sindromai.

I.Kotardo sindromas

Kotardo sindromas yra nihilistinis kliedesys (,,délire de négation” ) . Šį sindromą 19a. pabaigoje aprašė prancūzas Jules Cotard. Pacientai teigia, kad prarado ne tik turtą, statusą ir jėgas, bet taip pat kraują, širdį, žarnas. Aplinkinis pasaulis jiems nyksta, kol pagaliau tampa nieku.

Šiam sindromui yra būdingos hipochondrinio turinio idėjos, kurias dažnai lydi nuostolio kliedesiai ir depresija. Hipochondrinis kliedesys būna labai intensyvus, su visceralinėmis haliucinacijomis (ligonio vidaus organuose – plaučiuose, skrandyje, širdyje, žarnyne – yra kokie nors daikgai ar gyvūnai, kuriuos ligonis jaučia. Pavyzdžiui jaučia varlę, gyvatę, vėžį. Jie juda jo viduje, ir ligonis dažnai gali net nurodyti jų judėjimo kryptį). Ligonis neretai tvirtina, kad ne tik ,,kirmėlės graužia kepenis, širdį”, bet nyksta ir kiti vidaus organai . Tai būdinga nihilistiniam kliedesiui. Ligonis skundžiasi, kad išdžiūvo smegenys ar kraujas, jis neturi širdies, inkstų, plaučių. Kartais nihilistinis kliedesys neapsiriboja vien vidaus organais, bet paliečia ir psichiką. Tuomet ligoniai sako, kad išnyko jų jausmai, mintys, save jie neretai vadina gyvu lavonu, mumija. Būna, kad kliedesys liečia ir kitus žmones – teigiama, jog ,,visi žmonės numirė”, ,,laikas sustojo”, ,,atėjo pasaulio pabaiga”. Šiuos tvirtinimus neretai lydi depresija. Ligoniai neretai bando nusižudyti. Jeigu mėginimas nusižudyti nepavyksta, ligonis dar labiau įsitikina, kad po didelių pasaulio katastrofų tik jis vienas liko gyventi, dėl to esąs nemirtingas, nors nemirtingumas jos supratimu yra begalinė kančia.

Kotaro sindromas, atsižvelgiant į jo intensyvumą, gali būti traktuojamas ir  kaip parafreninis sindromas, jeigu jame nemažą dalį užima nemirtingumo ir ekspansinis kliedesys.

Epidemiologija

Kotaro sindromas yra pakankamai retas, dažnai atsiranda prieš šizofreninį ar depresinį epizodą. Dabar, naudojant antipsichotinius vaistus, šis sindromas pasidarė dar retesnisnei anksčiau.

Etiologija

Grynas Kotaro sindromas pasitaiko žmonėms, kurie serga  depresija, šizofrenija ar  psichotiniais sutrikimais. Jį sukelia tam tikri susiję su demencija veiksniai.

Prognozė ir gydymo principai

Šis sindromas paprastai tęsias kelias dienas ar savaites ir reaguoja į pirminės ligos gydymą. Gali būti ir ilgalaikis, tada jis įprastai yra susijęs su demencijos reiškiniais (pvz. gali atsirasti sergant Alzheimerio liga).

II. Kapgro sindromas

Kapgro sindromas arba dvynių sindromas (,,l’illusion de sosies” – dvynių iliuzija) yra pavadintas prancūzo Jean Marie Joseph Capgras vardu. Charakteringas šio sindromo simptomas yra iliuzija, kad kiti žmonės, paprastai ligonio artimieji, yra pakeisti į kitus, jų dvynius arba apsimetėlius.

Šio sindromo metu pacientai tvirtina, kad jie nuolat susitinka su tariamuoju artimu žmogumi, nes iš tikrųjų tai yra ne jo artimasis, bet juonusigrimavęs ir persirengęs dvynys. Ligonis ,,supranta”, kad šis apsimetėlis yra nusikaltėlis, kuris tikriausiai nužudė jo artimąjį, dėl to būna labai priešiškas šiam dvyniui. Kapgro sindromas pasitaiko sergant šizofrenija, tačiau gali atsirasti ir sergant kitomis psichozėmis.

Epidemiologija

Kapgro sindromas yra retas. Dažniau pasitaiko tarp moterų nei vyrų.

Etiologija

Kapgras  aiškino, kad kliedesys kyla dėlsutrikusių jausmų, kurie  yra susiję su paranoidine tendencija niekuo nepasitikėti. Biologinė hipotezė šį sindromą galėtų paaiškinti tam tikrų smegenų sričių, kurios atsakingos už žmonių atpažinimą, neurobiologine disfunkcija. Psichoanalitinė hipotezė teigia, kad priešiški pacientų jausmai artimiesiems (ypač tokie kaip pyktis ar baimė) verčia tuos artimuosius pakeisti dvyniais, kurie kenkia ir dėl to gali būti saugiai ir teisingai atmesti.

Prognozė ir gydymas

Kapgro simptomus veikia antipsichotinis gydymas, bet kai šis sindromas yra vienintelis psichotinio sutrikimo simptomas, reikia ieškoti organinių pažeidimų.

III. Kandinskio-Klerambo sindromas

Šis sindromas atsiranda išskirtinai vienas po didelių galvos sm. traumų, stresų, ar stipriai pavartojus PAM. Tai minčių, kūno ir judesių užvaldymo automatizmas. Pavyzdžiui ligonis sako, kad jo galvoje yra skylė, pro kurią įeina ir išeina mintys, ar  per tą skylę kiti daro poveikį ligoniui.

Klasifikacija

Būna 3 Kandinskio- Klerambo sindromo formos

1.Asociacinis automatizmas – vyrauja įsitikinimas, jog mintys yra  priverstinės, išoriniai veiksniai daro įtaką paciento minčių tėkmei. Tai yra vienas iš šizofrenijos 1 rango simptomų, tačiau vien jo neužtenka  diagnozuoti šiai ligai.
2.Kinestezinis automatizmas – ligonis yra įsitikinęs, jog jo judesiai yra valdomi išorinių jėgų. Žmogus žino, ką nori padaryti, bet negali to daryti dėl tų išorinių jėgų, sako, kad jo judesiai yra nenatūralūs.
3.Senestopatinis automatizmas – sindromui yra būdinga, jog  kūne kyla keisti, nemalonūs pojūčiai dėl išorinių veiksnių (privertė mane kastruotis).

Depresinis- paranoidinis sindromas

Šiam sindromui yra būdinga tai, jog atsiranda asociacijų sulėtėjimas, judesių užslopinimas ir energijos potencialo sumažėjimas. Taip pat atsiranda persekiojimo, poveikio arba psichinio antgamtiškumo reiškiniai .Kai šie  simptomai nėra kongruentiški emociniam fonui, reikia atskirai gydyti ir depresiją ir psichozę. Kai simptomai yra kongruentiški – reikia gydyti depresiją, tuomet praeis ir kliedesiai ir psichozės simptomai.

Paranoidas

Paranoidas –  yra paranodinis sindromas arba greitos eigos paranoidinės psichozės išsivystymas.

Paranoido dinamika:

1. Pacientas bijo, pergyvena dėl to, kas “vyksta”.
2.Pacientas ginasi, bando aspisaugoti  nuo poveikio.
3.Pacientas pats pradeda  pulti.

Paranoidinio sindromo atveju nekonfrontuojama su kliedesiais, nes dings kontaktas ir įtrauks mus į kliedesinę sistemą.