Artišokas yra dvimetis žolinis augalas. Jis išauga iki 150 cm aukščio. Jo lapai dideli, plunksniški, žiedynas mėlynos spalvos. Artišokai paprastai žydi paprastai antraisiais metais. Artišokas auga pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Kanarų salose. Žiedynai yra valgomi. Beveik 80% artišokų yra išauginama pietų Europoje.
Naudojamos augalo dalysMedicinoje yra naudojamos artišoko šaknys ir švieži arba džiovinti lapai. Tačiau maistui yra vartojami artišoko žiedynai.Artišoką žmonija pažįsta nuo gilios senovės laikų. Senovės egiptiečių freskose yra artišoko atvaizdų. Senovės romėnai ir graikai gerai žinojo, jog artišokas skatina virškinimą ir laikė jį geismą skatinančia priemone – afrodiziaku. Senovės graikai tikėjo, jog valgant artišokus gimsta daugiau berniukų. 16 amžiuje jis buvo tiekiamas tik į karališkuosius stalus.
Italai yra įsitikinę, jog artišokas padeda išsaugoti jaunystę, todėl jį stengiasi valgyti reguliariai. Sergantiesiems vandenlige ir tulžies išsiskyrimui paskatinti yra rekomenduojama gerti artišokų sultis (ryte ir vakare- iki 1/4 stiklinės vienam kartui.
Veikliosios medžiagos
Artišoko lapuose yra gan daug veikliųjų medžiagų. Geriausiai iš jų yra žinomas polifenolis cinarinas, 1.3 dikafeoilkinino rūgštis, 3- kafeoilkininė rūgštis ir skolimozidas. Jo lapuose taip pat yra ir flavonoidų apigenino ir liuteolino.
Lapuose esantis cinarinas skatina tulžies bei šlapimo išsiskyrimą, padeda kaupiantis skysčiams. Nustatyta, jog jis taip pat apsaugo kepenis, skatina žiurkių kepenų ląstelių regeneraciją ir veikia antibakteriškai.
Artišoko lapuose esanti 3,5 dikafeoilkuininė rūgštis ir acid 4,5 dikafeoilkuiniinė rūgštis veikia priešuždegimiškai bei antibakteriškai.
Artišokų lapuose taip pat yra flavonoidų – lueteolino, apigenino, kosmozido, kvercetino, rutino, hesperitino, hesperozido. Manoma, jog šios medžiagos gali būti naudingos mažinant cholesterolio kiekį.
Artišokuose aptikta ir seskviterpenų laktonų – cinaropickrino, kuris malšina spazmus. Yra juose ir eterinių aliejų – beta selineno, eugenolio , dekonalo.
Atyviųjų artišoko medžiagų ( kaefoilkininės rūgšties ir flavonoidų )didžiausios koncentracijos kraujuje paprastai yra pasiekiamso per 1 valandą po suvartojimo. Iš organizmo jos yra pašalinamos per 24 valandas. Dihidrokafeinė rūgštis ir dihidroferulinė rūgščių maksimalios koncentracijos yra stebimoas per 6-7 valandas.
Naudojimas medicinoje
Tradiciškai artišokas yra vartojamas kaip vėmimą stabdanti, tulžies išsiskyrimą, šlapimo išsiskyrimą, kepenis apsauganti priemonė ir kaip kartumynas.
Jau viduramžiais buvo naudojamas kaip kepenų ir šlapimo takų ligas gydanti priemonė. Taip pat sutrikus virškinimui, esant vidurių užkietėjimams, odos ligoms, geltai, kepenų nepakankamumui, inkstų akmenligei ir nefrosklerozei.
Šiuo metu yra laikoma, jog artišokas ypač naudingas pagyvenusiems žmonėms ir sergantiems ateroskleroze. Džiovintos šaknys ir žolė apsaugo nuo širdies vainikinių arterijų aterosklerozės. Ši poveikį lemia artišokuose esantis cinarinas.
Mėgiamas artišokas ir dėl savo virškinimą skatinančių bei tulžies nutekėjimą skatinančių savybių. Gali būti naudingas esant dispepsijai, išnykus apetitui, užkietėjus viduriams, esant pykinimui bei GERL simptomatikai. Naudingas mažinant cholesterolio kiekį. Gali praversti sergantiesiems dirglios storosios žarnos sindromu, palengvina esant viduriavimo ir vidurių užkietėjimų kaitai.
Specifinės artišoko vartojimo situacijos Virškinimo sutrikimai, apetito stoka
Rekomenduojama valgyti pačius artišokus arba ryte ir vakare gerti jų sultis (iki 1/4 stiklinės).
Ši jo savybė taip pat buvo tyrinėta klinikinių tyrimų metu. 553 virškinimo sutrikimais besiskundžiančiais asmenims buvo skiriama po 320-640 mg standartizuoto ekstrakto tris kartus per dieną. Beveik 70 procentų tiriamųjų pastebėjo, jog vartojant artišokus sumažėjo nusiskundimao dėl pykinimo, vidurių užkietėjimo, pilvo skausmų.
Padidėjęs cholesterolio kiekisSkiriant po 900-1920 mg standartizuoto artišoko ekstrakto kasdien tiriamiesiems buvo stebimas cholesterolio kiekio ir trigliceridų sumažėjimas. Laboartoriniai tyrimai leido manyti, jog artišoko lapuose esančios medžiagos gali slopinti cholesterolio sintezę ir skatinti cholesterolio pašalinimą iš oragnizmo. Taip pat tyrimų rezultatai leidžia manyti, jog artišokų lapuose esantys flavonoidai gali sutrukdyti mažo tankio lipoproteinų oksidacijos procesus ir taip sumažinti aterosklerozės riziką.
Dirglios storosios žarnos sindromasRekomenduojama valgyti pačius artišokus arba ryte ir vakare gerti jų sultis (iki 1/4 stiklinės).
Tulžies išsiskyrimą skatinantis poveikisSeniau artišoko lapų nuoviras buvo naudojamas kepenų ir tulžies takų ligų gydymui. Tradiciškai artišoką siūlydavo gerti iki 3 puodukų per dieną. Artišoko graižų nuoviras su kiaušinių tryniais vartojamas nuo vidurių užkietėjimo ir kepenų ligų.
Choleretinės artišoko savybės yra įrodytos. Buvo atlikti tyrimai, kur savanoriams buvo skiriama po 1.92 standartizuoto artišoko ekstrakto. Tuoj po skyrimo buvo stebimas ryškus tulžies sekrecijos padidėjimas. Būtent todėl jau nuo senovės artišokai būdavo valgomi po riebaus valgio- virškinimui pagerinti.
Priešgrybelinis artišoko poveikis buvo pastebėtas 2005 metais.
Išleidimo formosArtišokų lapus galima vartoti kaip arbatas. Yra išleidžiamų standartizuotų artišoko lapų ekstraktų.
DozavimasStandartizuotą artišoko lapų ištrauką siūloma vartoti po 300-640 mg iki trijų kartų per dieną. Gydymo kursas- iki 6 savaičių.
Džiovintų artišoko lapų arbatą (1-4 g sausos žolės) siūloma gerti iki 3 kartų per dieną.
Artišoko lapus įprastai siūloma vartoti po 2 g tris kartus per dieną.
Džiovintas artišokų esktraktas (12:1) įprastai yra vartojamas 0.5 g vienkartinai.
Skystas artišokų ekstraktas (1:1) įprastai yra vartojamas po 2 ml iki 3 kartų per dieną.
Artišokų tinktūra (1:5, 30% alkoholio): įprastai skiriama po 60 – 100 lašų (3–5 ml) iki 3 kartų per dieną.
Vokiečių farmacininkų teigimu, artišokas nepasižymi jokiu pašaliniu poveikiu.
Artišoko sąveika su kitais vaistiniais preparatais
Kol kas nėra aprašyta artišoko sąveikos su kitais vaistais.
Kada artišoko preparatų vartoti negalima
Artišoko preparatų nesiūloma vartot sergantiesiems tulžies takų akmenlige ir esant tulžies takų obstrukcijos reiškiniams.
Artišoko nereikėtų vartoti esant alergijai astrinių šeimos augalams.
Taip pat nėra aiškus artišoko poveikis nėščiosioms ir maitinančioms motinoms, todėl šiais atvejais protingiau būtų jo nevartoti. Tačiau konkrečiai augalo toksiškumo niekur nėra užfiksuota.
Ilgalaikis vartojimas
Ilgą laiką vartojant artišokus maistui nėra užfiksuota jokio toksinio poveikio.
Liaudiški receptai su artišokaisPer parą yra siūloma suvartoti iki 6 g džiovintų artišokų lapų, šį kiekį išdalijant per tris kartus.
Artišokų lapų arbata
Arbatai paruošti reikia imti 2 g (1 arbatinį šaukštelį) džiovintų artišokų lapų ir jį užplikyti 1 stikline karšto vandens Palikti pritraukti kol pritrauks 3 – 5 min. ir gerti mažais gurkšneliais tris kartus per dieną. Kuo ilgiau plikoma arbata, tuo daugiau joje bus kartumynų, tuo labiau jis bus kartesnė.
Artišokų vartojimas maistui
Artišokai dažniausiai yra verdami tik stikliniuose induose ir būtinai pasūdytame vandenyje. Metaliniame puode jie patamsėja. Prieš verdant yra būtina nupjauti pačius kiečiausius žvynelius iš išorės. Valgomi su česnakiniu sviestu ir džiūvėsėliais. Vyno su artišokais niekas negeria, prie jų patiekiamas šaltas vanduo. Tai taisyklė, kuri galioja visur.
Tradiciškai vienas artišokas yra patiekiamas vienas dviems asmenims. Jo lapeliai yra plėšomi lapeliai ir mirkomi į česnakinį sviestą arba salotų padažą paruoštą iš sviesto ir acto. Iš pradžių išvalgomos mėsingesnės artišoko dalys, o patys mažiausiai nukandami iš karto. Artišoko šerdį jau galima naudjantis stalo įrankiais.